Daug ką sužinome lygindami. Sustatykime priešpriešiais du populiarius gėrimus — kavą ir arbatą — ir įvertinkime jų skirtumus, privalumus bei trūkumus.
Arbata savo tėvynėje Kinijoje žinoma nuo neatmenamų laikų. Jos istorija prasidėjo prieš keturis su puse tūkstančio metų. Apie arbatą daug prirašyta. Galima rekomenduoti puikią V. Pochliobkino knygą „ Arbata. Jos rūšys, savybės, vartojimas. (M., 1459). Okakura Kakuza savo knygoje apie arbatą rašo: „Iš pradžių arbata buvo vaistas, vėliau tapo gėrimu. Kinijoje VII a. ji poezijos šaltinis, puiki pramoga. XV a. Japonijoje gimsta estetizmo religija — „ arbatizmas” — tai kultas nuostabaus tarp kasdienybės bukumo reiškinių”
Kinija iki XIX a. vidurio buvo vienintelė pasaulyje arbatos tiekėja. Arbatos auginimo ir apdorojimo paslaptys buvo kruopščiai saugomos. Tvirtinama, jog arbatos sėklas ir apdorojimo technologiją iš Kinijos pavogė kažkoks anglas ir nuo tų laikų Britų Indija tapo Kinijos konkurente. Ceilone (dabar Šri Lankoje) arbatininkystė suklestėjo po kavos plantacijų masinio žuvimo XIX a. pabaigoje. Dabar arbatos pramonė išplėtota 30 pasaulio šalių. Pagrindiniai gamintojai: Indija, Kinija, Sri Lanka, Indonezija, Pakistanas, Japonija, Malaizija, Birma, Tailandas, Vietnamas, Iranas, Turkija.
Arbatiolių krūmai, skirtingai nuo reiklių kavamedžių, auga ir mūsų šalies sąlygomis. Rusijoje pirmas arbatžolių krūmas pasodintas 1817 m. Kryme Nikitos botanikos sode. XIX a. viduryje arbatžolės pradėtos auginti Gruzijoje. Nuo 1900 m. arbatžolių krūmai auginami Sočio rajone, jie gerai prigijo Dagomyse ir Goitche. Manoma, jog tai ir buvo Krasnodaro ir rusiškos arbatos pradžia.
1974 m. pasaulyje iš viso buvo pagaminta 1,3 mln. tonų arbatos. Rusijoje 1917 m. arbatžolių plantacijos užėmė tik 900 ha, o dabar — daugiau kaip 100 tūkst. ha. Tarybų Sąjungoje yra daugiau kaip 80 arbatžolių apdorojimo fabrikų, per metus pagaminama iki 60 tūkst. tonų arbatos.
Yra vienintelė arbatžolių botaninė rūšis ir trys jos atmainos: kiniška, assamo ir kambodžietiška. Augalai nelepūs, pakelia karštį ir šaltį (žinoma, yra tam tikros ribos, bet kur kas geriau, negu kavamedžiai), auga skurdžiose, akmenuotose dirvose, yra ilgaamžiai, neimlūs epideminiams susirgimams. Priešpastatykite šias arbatžolių krūmų vertingąsias savybes kavamedžių švelniam pažeidžiamumui ir reiklumui. Kava
Arbatžolių krūmams vešėti būtinas drėgnas oras, o vanduo po šaknimis juos veikia žudomai. Arbatžolių plantacijos yra gana produktyvios. Kasmet surenkama nuo 2 iki 12 t žalių arbatlapių iš 1 ha. Derlius renkamas apskritus metus arba tam tikrą sezoną — tai priklauso nuo vienos ar kitos šalies klimato sąlygų.
Nuo krūmo renkami švelniausi, jauni ir sultingi lapai nuo ūglių galūnėlių — flešai. Tai trys pirmieji lapeliai ir pumpurėlis viršūnėlėje. Tik jie ir tinka arbatai gaminti. Vienai tonai sausos arbatos pagaminti reikia 4 t flešų.
Nuo arbatiolių krūmų surinkti jauni lapeliai apdorojami ir nuo to priklauso, kokia arbatos rūšis bus pagaminta. Rūšių įvairovė atsiranda iš tų pačių arbatos lapų. Apdorojimo procesas — tai vytinimas, fermentacija, džiovinimas ir rūšiavimas. Labai svarbus yra fermentacijos procesas, todėl jį reikia griežtai stebėti, o tai daryti gali tik prityręs meistras.
