Kavos tortas, Kavos ledai tai vieni iš kavų receptų

Kavos tortas. Išplakami 5 baltymai; 280 g cukraus verdama pusėje stiklinės labai stiprios kavos, kol pasidaro tiršta masė. Baltymų puta sumaišoma su karšta kavos mase vis energingai plakant. Pridedami 5 tryniai ir 170 g miltų; gerai išmaišoma ir supilama torto formą, išteptą sviestu ir išbarstytą miltais. Kepama vidutinės temperatūros orkaitėje. Ataušęs tortas supjaustomas horizontaliai į kelis sluoksnius. Jie pertepami anglišku kavos kremu, kurio receptas jau pateiktas; tuo pačiu kremu aptepami ir torto šonai bei viršus.

Saltas kavos tortas. Tryniai ištrinami su cukrumi. Išplakti baltymai atsargiai sumaišomi su tryniais. Vaniliniai džiūvėsiai sutrinami, sumaišomi su kiaušinių mase, supilamas ištirpintas sviestas ir gerai sumaišoma. Supilama šalta saldi kava ir vėl sumaišoma. Masė sudedama formą ir pastatoma šaltai. Porcija: 200 g sviesto, 2 kiaušiniai, stiklinė cukraus, 300 g vanilinių džiūvėsių, pusė stiklinės kavos.

Kavos ledai. 4 tryniai gerai ištrinami su 250 g cukraus, įpilama 3 stiklinės stiprios kavos su pienu ir užkaičiama ant ugnies. Nuolat maišant užvirinama. Nukaitus nuo ugnies maišoma, kol visai ataušta. Mišinys supilamas ledainę ir užšaldomas. Tiekiamus ledus galima puošti plakta grietinėle.

Pastaruoju metu labai populiarios greito kaitinimo kavavirės

Lešo ledai. 6 porcijoms 3 šaukštuose virinto vandens ištirpinami 3 šaukštai tirpiosios kavos. Ketvirtadalyje stiklinės vandens ištirpinama pusė stiklinės cukraus ir puode verdama, kol masė, traukiant šakute, tįsta siūlais. Ištrinami 4 tryniai ir pamažu, nuolat maišant, plona srovele supilamas cukraus sirupas. Kai masė sutirštėja, supilama kava, gerai sumaišoma ir dar sudedama 2 stiklinės plaktos grietinėlės. Masė išpilama į formą ir dedama į šaldymo kamerą. Kai tik masė nuo kraštų pradeda užšalti, išimama iš kameros ir apie 1 min. plakama. Šaukštu išdėliojama formeles ir statoma šaldytuvą.

Espres ledai. Indelis sutirštinto pieno sumaišoma su 250 g stiprios dar šiltos kavos. Kai mišinys ataušta, išpilstomas formas ir statomas šaldymo kamerą. Tiekiama puodukuose ir puošiama vafliais arba sausainiais.

Skani ir kvapi kava yra iš ką tik paskrudintų pupelių

Kavos karamelė. Puodas su 8 šaukštais cukraus ir 5 šaukštais sviesto statomas ant ugnies. Smarkiai maišant kaitinama apie 10 minučių. Paskui supilama stiklinė labai stiprios kavos ir stiklinė grietinėlės. Sumaišoma ir verdama 10 min. Tuo metu aliejumi aptepamas koks nors lygus paviršius, skirtas mišiniui atvėsti. Ar mišinys gatavas, galima lengvai patikrinti: jei šaltame vandenyje jo lašas neišsklinda, mišinys gatavas. Jis išpilamas iš puodo ant paruošto paviršiaus ir supjaustomas kvadratėliais.

Kavos triufeliai. Ant mažos ugnies ištirpinama 100 g pieniško šokolado, sumaišoma su šaukštu sviesto ir šaukštu sutirštinto pieno. Maišoma, kol masė pasidaro vienalytė. Puodas nukeliamas nuo ugnies, greit maišant, įdedamas trynys ir šaukštelis tirpiosios kavos. Kai mišinys truputį apstingsta, iš jo daromi rutuliukai ir apvoliojami kakava. Jei triufelius reikia išlaikyti keletą dienų, jie dedami šaldytuvą.

Itališka kava — kapucino. Štai dar vienas paprastas kavos su pienu receptas

Vandens ir maltos kavos santykis įprastas: 10-12 g maltos kavos 180 g vandens, t.y. 1-2 šaukšteliai kavos stiklinei vandens. Reikia pasakyti, kad įvairiose šalyse šios proporcijos yra šiek tiek kitokios. Nurodytas santykis būdingas Vakarų Europos šalims, o Lotynų Amerikos šalyse kavos koncentracija didesnė, ir visai stiprią kavą geria Rytų gyventojai.

Rytietiška kava. Ji dar vadinama turkiška, arabiška, nors patikslinus, tai šiek tiek jos skiriasi. Kavos pupelės labai smulkiai sumalamos. Imama reikiamo dydžio džiazva (vienai, dviem, keturioms porcijoms). Dedamas ją cukrus ir Įpilama šviežio vandens. Kai vanduo užverda, suberiama malta kava. Pakyla puta. Kava dukart arba triskart pakaitinama, bet neužverdama.

Kvapų yra labai įvairių ir daug, juos sunku klasifikuoti

Santykis toks: 50-60 g vandens (mažas kavos puodukas) vienas gabaliukas greit tirpstančio cukraus ir pilnas šaukštelis maitos kavos. Jei saldi kava jums ne prie širdies, cukraus galima dėti mažiau arba apsiriboti žiupsneliu tik vandeniui suminkštinti.

įdomus toks receptas. į džiazvą dedamas šaukštelis smulkaus cukraus ir, neužpylus vandens, statoma ant ugnies. Cukrus, šilumos veikiamas, lydosi ir karamelizuojasi. Kai jis pasidaro šviesiai rudos spalvos, džiazva nukeliama nuo ugnies ir ją supilamas vanduo. Tolesnis kavos ruošimas niekuo nesiskiria nuo įprastų būdų. Tokia kava yra maloniai karti ir turi specifinį skonį bei kvapą.

Kava — viena iš seniausių priemonių nuo galvos skausmo

Reikia atsiminti, kad rytietiška kava — tai ne tik ypatingas paruošimo būdas, bet ir tam tikra apeiga. Štai kaip kalba vienas Dž. Golsvorčio knygos „Skyriaus pabaiga“ herojus: „Desertas… nustebo, kodėl kava iš tiesų būna skani tik tada, kai ją ruošia Stekas. Rytai — kavos tėvynė, bet turkiška kava — ritualas, pramoga ir kaip bet koks ritualas ir bet kokia pramoga tik kutena sielą“.

Kava su pienu. Ruošiama jums priimtinu būdu, o paskui ją įpilama pieno. Proporcija priklauso nuo skonio; dažniausiai kava ir pienas sumaišomi vienodais kiekiais. Italai dar prideda žiupsnelį smulkiai sumalto cinamono.

Į Europą 1596 m. kavos pupelių tikriausiai pirmas atvežė vokiečių gamtininkas Bellusas

Marmurinė kava. Tai ne tik skani, bet ir graši kava su pienu. Ruošiama ji taip: truputis šilto pieno įpilama ant kavos puoduko dugno, o paskui atsargiai pilama kava. Gėrimo maišyti nereikia.

Kava su citrina. Ir šiuo atveju viskas labai paprasta. Prie kavos puoduko padedamas griežinėlis citrinos ir cukraus. Vietoj citrinos lėkštelėje galima padėti susmulkintos jos žievelės.

Itališka kava — kapucino. Štai dar vienas paprastas kavos su pienu receptas. Iš pradžių įprastu būdu paruošiama labai stipri espres kava. Po to į kavavirę įpilamas toks pat kiekis pieno ir pervaromas taip, kaip kava. Gėrimas išpilstomas į puodukus ir atsargiai apibarstoma šokolado milteliais. Neužmirškite gerai išplauti kavavirės (geriausia tai padaryti neatidėliojant).

Puodelis kavos nuteikia bičiuliškam pokalbiui

Vienos kava. Paruošiama labai stipri juoda kava ir išpilstoma puodukus. Paskui ant kavos paviršiaus uždedamas šaukštelis mikseriu išplaktos grietinėlės. Pagal skonį grietinėlę galima įdėti truputį miltinio cukraus ir žiupsnelį vanilino. Kad gėrimas gražiai atrodytų, grietinėlė apibarstoma šokolado

Įvertinkime kavos skirtumus, privalumus bei trūkumus

Daug ką sužinome lygindami. Sustatykime priešpriešiais du populiarius gėrimus — kavą ir arbatą — ir įvertinkime jų skirtumus, privalumus bei trūkumus.

Arbata savo tėvynėje Kinijoje žinoma nuo neatmenamų laikų. Jos istorija prasidėjo prieš keturis su puse tūkstančio metų. Apie arbatą daug prirašyta. Galima rekomenduoti puikią V. Pochliobkino knygą „ Arbata. Jos rūšys, savybės, vartojimas. (M., 1459). Okakura Kakuza savo knygoje apie arbatą rašo: „Iš pradžių arbata buvo vaistas, vėliau tapo gėrimu. Kinijoje VII a. ji poezijos šaltinis, puiki pramoga. XV a. Japonijoje gimsta estetizmo religija — „ arbatizmas“ — tai kultas nuostabaus tarp kasdienybės bukumo reiškinių“

Kinija iki XIX a. vidurio buvo vienintelė pasaulyje arbatos tiekėja. Arbatos auginimo ir apdorojimo paslaptys buvo kruopščiai saugomos. Tvirtinama, jog arbatos sėklas ir apdorojimo technologiją iš Kinijos pavogė kažkoks anglas ir nuo tų laikų Britų Indija tapo Kinijos konkurente. Ceilone (dabar Šri Lankoje) arbatininkystė suklestėjo po kavos plantacijų masinio žuvimo XIX a. pabaigoje. Dabar arbatos pramonė išplėtota 30 pasaulio šalių. Pagrindiniai gamintojai: Indija, Kinija, Sri Lanka, Indonezija, Pakistanas, Japonija, Malaizija, Birma, Tailandas, Vietnamas, Iranas, Turkija.

Arbatiolių krūmai, skirtingai nuo reiklių kavamedžių, auga ir mūsų šalies sąlygomis. Rusijoje pirmas arbatžolių krūmas pasodintas 1817 m. Kryme Nikitos botanikos sode. XIX a. viduryje arbatžolės pradėtos auginti Gruzijoje. Nuo 1900 m. arbatžolių krūmai auginami Sočio rajone, jie gerai prigijo Dagomyse ir Goitche. Manoma, jog tai ir buvo Krasnodaro ir rusiškos arbatos pradžia.

1974 m. pasaulyje iš viso buvo pagaminta 1,3 mln. tonų arbatos. Rusijoje 1917 m. arbatžolių plantacijos užėmė tik 900 ha, o dabar — daugiau kaip 100 tūkst. ha. Tarybų Sąjungoje yra daugiau kaip 80 arbatžolių apdorojimo fabrikų, per metus pagaminama iki 60 tūkst. tonų arbatos.

Yra vienintelė arbatžolių botaninė rūšis ir trys jos atmainos: kiniška, assamo ir kambodžietiška. Augalai nelepūs, pakelia karštį ir šaltį (žinoma, yra tam tikros ribos, bet kur kas geriau, negu kavamedžiai), auga skurdžiose, akmenuotose dirvose, yra ilgaamžiai, neimlūs epideminiams susirgimams. Priešpastatykite šias arbatžolių krūmų vertingąsias savybes kavamedžių švelniam pažeidžiamumui ir reiklumui.

Arbatžolių krūmams vešėti būtinas drėgnas oras, o vanduo po šaknimis juos veikia žudomai. Arbatžolių plantacijos yra gana produktyvios. Kasmet surenkama nuo 2 iki 12 t žalių arbatlapių iš 1 ha. Derlius renkamas apskritus metus arba tam tikrą sezoną — tai priklauso nuo vienos ar kitos šalies klimato sąlygų.

Nuo krūmo renkami švelniausi, jauni ir sultingi lapai nuo ūglių galūnėlių — flešai. Tai trys pirmieji lapeliai ir pumpurėlis viršūnėlėje. Tik jie ir tinka arbatai gaminti. Vienai tonai sausos arbatos pagaminti reikia 4 t flešų.

Kavos pupelės

Nuo arbatiolių krūmų surinkti jauni lapeliai apdorojami ir nuo to priklauso, kokia arbatos rūšis bus pagaminta. Rūšių įvairovė atsiranda iš tų pačių arbatos lapų. Apdorojimo procesas — tai vytinimas, fermentacija, džiovinimas ir rūšiavimas. Labai svarbus yra fermentacijos procesas, todėl jį reikia griežtai stebėti, o tai daryti gali tik prityręs meistras.

Kavos vaisių stebuklingos savybės buvo pastebėtos ir tinkamai įvertintos

Istorija užsimena apie keliautojus, kurie tolimą kelionę pasiimdavo kavamedžio vaisių. Jų nuoviru malšindavo nuovargį, įgaudavo žvalumo ir jėgos.

Taip buvo ar ne, spręsti sunku. Svarbu viena: kavos vaisių stebuklingos savybės buvo pastebėtos ir tinkamai įvertintos. Kalnuotos vietovės Etiopijos pietvakariuose pavadinimas Kafa suteiktas medžiams, auginantiems šiuos vaisius (nors yra ir kitos „kavos“ pavadinimo atsiradimo versijos).

Taip pat galima manyti, kad iš pradžių kava buvo ne gėrimas, o maistas. Afrikos gentys akmeniniuose induose grūsdavo kavamedžių vaisius, sumaišydavo juos su gyvuliniais riebalais ir iš šio mišinio darydavo rutuliukus. Karo žygiuose šie pakeisdavę maistą, nes riebalai, susimaišę su žalios kavos proteinu (gėrime jis išnyksta), padidindavo maisto kaloringumą, o kofeinas veikė kaip stimuliatorius.

Po kiek laiko pasirodo vynas, pagamintas iš perrūgusių sunokusių kavos uogų sulčių, sumaišytų su šaltu vandeniu. Tik vėliau kava tampa karštu gėrimu. Arabų pasaulyje ji savo kelią pradeda kaip kulto gėrimas, vėliau kaip gydomoji priemonė ir galiausiai tampa kasdieniniu gėrimu.

Iš pradžių (apie 1200 m.) kava buvo gaminama kaip nuoviras iš kavos pupelių sudžiovintų luobelių. Vėliau kyla idėja apkepinti šias luobeles ant anglių. Apkepintą žievę ir truputį sidabrinių luobelių pusę valandos virindavo vandenyje. Kavos gėrimas įgydavo blyškiai geltoną atspalvį. XVI a. kavos pupeles pradėta kepinti ant keraminių arba metalinių padėklų, o apkepintas sutrindavo 1 miltelius ir suberdavo į verdantį vandenį. Tokia technologija pagerino kavos kvapą ir skonį.

Kartais kavos miltelius suberdavo vandenį ir pusę jo išgarindavo, o likusį gėrimą laikydavo uždarame inde, kad reikiamu momentu galėtų pašildyti. Rytuose kavos ruošimo technologija pasibaigė išradus džiazvą — specialios formos nedidelį indą kavai virti. ją įberdavo maltos kavos, cukraus, cinamono, gvazdikėlių, ambros ir virindavo. Ugninis gėrimas buvo tiekiamas plonuose porceliano puodukubse.

Iš Afrikos kavamedžiai pateko Jemeną, kur, pagal rankraščius, kava jau buvo žinoma 875 m. Galbūt taip ir buvo, kadangi VI m. e. a. Jemeną valdė Etiopija. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad kavos gimtine kartais laikomas Jemenas.

Gana greitai kava smarkiai paplinta ir tampa mėgstamu gėrimu Artimuosiuose Rytuose. Kavą gerdavo medžių pavėsyje, įsitaisę ant kilimų ir kavinėse — verandose arba rytiečių tipo atviruose pastatuose su minkštasuoliais palei sienas ir fontanu centre. Kava buvo laikoma karių gėrimu, kadangi žygiuose suteikdavo jėgų, taip pat filosofą, nes suteikdavo išminties.

Kavos kelionė po pasaulį prasidėjo iš Artimųjų Rytų, tačiau tas kelias nebuvo lengvas.

Pirmiausia sukruto musulmonų dvasininkai. Didėjantis kavos populiarumas ne juokais sujaudino šventus tarnus ir jie ryžtingai susivienijo prieš „juodąjį afrikietišką apiavą“. Ką nusikalstamo jie įžiūrėjo kavoje? Greičiausiai priežastis buvo ta, kad tikintys labiau pamėgo pasisėdėjimus prie kavos puodelio, o ne maldas alachui.

Kava be kofeino

Pranašo vardu kava buvo prakeikta, o vienas iš Mekos valdovų 1511 m. įsakė uždaryti visas kavines ir išleido griežtą įsakymą, draudžianti gerti kavą. Tačiau kava pasirodė esanti stipresnė už alacho tarnus, ir iki šiol ją su malonumu geria arabai.

Pupelės su defektais atsiranda ne tik ant medžių

Pupelės su defektais atsiranda ne tik ant medžių, bet ir dėl nekokybiško pirminio apdorojimo, transportavimo ir laikymo. Taigi jeigu šie procesai vyko esant labai dideliam drėgnumui, kava įgauna pelėsių kvapą. Defektinės žalios pupelės ilgai laikomos viduje pajuosta, pasidaro dėmėtos, rūgščios, apipelija, netenka spalvos. Pupeles kepinant, šie trūkumai neišnyksta, todėl iš tokių pupelių pagaminta kava esti nemalonaus kvapo ir skonio. Defektinėms taip pat priklauso mechaniškai pažeistos pupelės — suspaustos, nupjautos ir kt. Be to, pupelės rūšiuojamos pagal dydį ir spalvą. Tarybų Sąjungoje kavos kokybės kontrolę atlieka sąjunginiai prekybos rūmai.

Kavos pupelės iki vartojimo turi praeiti dar vieną labai svarbią stadiją — kepinimą. Tik po to jos įgyja nuostabių skonio ir aromato savybių. Nekepinta kava — tai dar „daiktas savyje“. Kava vadinama ruduoju auksu, bet rudą spalvą pupelės įgyja tik pakepintos — šiluma veikia magiškai ir visiškai išryškėja puikiosios kavos savybės.

Veikiant aukštai temperatūrai, kavos pupelėse vyksta sudėtingi cheminiai procesai, kurių paslaptys iki šiol dar ne visai atskleistos. Kai kurios cheminės medžiagos suyra, ir vietoj jų atsiranda kitos. Kavos pupelės paruduoja dėl cukraus karamelizacijos, bet per stiprus kepinimas sukelia karbonizaciją, apanglėjimą. Nedaug pakepintose kavos pupelėse dėl oksidų susidarymo labai padidėja rūgštingumas, tačiau vėliau, temperatūrai kylant, oksidai suyra.

Kepinant kavos pupelės padidėja beveik 50 %, o jų masė (dėl drėgmės netekimo) maždaug 18 % sumažėja.

Kepinama turi būti tolygiai, todėl pupelės nuolat maišomos. Veikiamos didelio karščio, pupelės suanglėja. Svarbu ir tai, per kokį laiką jos apkepinamos. Jeigu kepinama labai staigiai, pupelių paviršių išsimuša riebalai (sakoma, jog kava prakaituoja), o viduje pupelės lieka neperkepusios. Lėtai kepinamos pupelės netenka aromato: vietoj stebuklingų pokyčių — jos paprasčiausiai išdžiūsta. Tokiu atveju ekstrakcija yra maža ir kavos skonis blogas.

Jeigu kepinimo laipsnį ir greitį pasiseka subalansuoti, pupelės bus vienodo matinio atspalvio. Dabar negalima gaišti karštos pupelės greitai ataušinamos ir nuvaloma sidabrinė luobelė.

Kokia bebūtų tobula technika, kepinimas lieka menu! Viskas priklauso nuo kepintojo mokėjimo, patirties ir meistriškumo.

Pramoniniu būdu pupelės kepinamos tik nuvalytos. Persijojamos pro įvairaus tankumo tinklelį pučiant orą ir magnetu pašalinamos metalinės priemaišos. Kava kepinama specialiuose aparatuose. Išrūšiuotos žalios pupelės suberiamos būgną, iš išorės karštu oru įkaitintą iki 180-200°C. Tam tikrais maišytuvais pupelės nuolat maišomos. Kai temperatūros veikiamos pupelės pasidaro reikiamos spalvos (tai sprendžia specialistas), jos iš būgno išberiamos ir greit ataušinamos pučiant šaltu oru.

Drėgnuoju būdu apdorojama tik geriausių rūšių kava