FIDELIS KASTRO pasaulyje laikomas ištikimu komunistu, — rašo JAV lietuvių laikraštis „Draugas“, bet nedaugelis žino, kad jaunystėje jis mokėsi Havanos jėzuitų aukštesniojoje mokykloje ir žavėjosi Hitleriu, Musoliniu. Tiesa, Fidelis nevirto nei fašistu, nei naciu. Susižavėjęs komunizmu jis tapo Kubos salos valdovu, didesniu diktatoriumi už F.Batista. Iš puskarininkio pasikėlęs į generolus Kastro pradėjo eksportuoti revoliucines idėjas ir žmonių perteklių į kitas Lotynų Amerikos šalis, “vėliau už paramą ir kavos bei cukraus „derliaus rinka visi. kai parsidavė Sovietų Rusijai ir jos įsakymus vykdė savo žmonių sąskaita“.

Šiandien Fidelio Kastro valdžia remiasi karinėmis priemonėmis, kariniais žmonėmis ir kariniais įsakymais. Tai panašu į Ispanijos viduramžių aristokratų valdymą, kuriuo Kubos diktatorius žavisi ir vadovaujasi.

Tik kai kurie kubiečiai žino, kad jis buvo kartą vedęs, turi sūnų Fidelitą atominės fizikos specialistą, ir bene devynis neteisėtus vaikus, kad jis net trims moterims žadėjo jas vesti, bet to nepadarė, nes jos mokėjo kalbėti angliškai ir buvo per daug amerikietiškos. Fidelis – neteisėtas buvusių aristokratų sūnus. Šiuo metu Kastro valdo Kuba “kaip alchemikas, užburdamas savo išvaizda, savo kalbomis ir savo nuolatiniu budėjimu valdžios viršūnėje“. Jis moka pasinaudoti Havanos aikšte, radijumi ir televizija, sugeba įtikinti mažai apsišvietusius salos gyventojus, neleisdamas iškilti intelektualams. Fidelis Kastro vaidina Napoleoną.

27-erių metų EMA FROlD nepraleidžia progos pasididžiuoti savo garsiu proseneliu. Mergina, nors ir nepaveldėjo giminaičio gabumų ir nėra jo reikalų tesėja, nes lepia, kad sapnų teorijos autoriaus pavarde padėjo jai padaryti karjera Britanijos televizijoje. Tiesa, panelės Froid profesine veikla šiek tiek siejosi su Zygmundo Froido teorijomis, o jos darbo vieta buvo lova. Joje tarp antklodžių ir pagalvių įsitaisydavo Ema, apsivilkusi darbo drabužių — pižama. ta lova ji kviesdavosi savo svečius — žmones, kurie galėjo ką nors įdomiai papasakoti. Mat, laidos vedėjos nuomone, tokia betarpiška aplinka padėdavo išvengti banalumo ir susikaustymo prieš kamera, žmones kalbėdavo atviriau ir nuoširdžiau.