Kada nors susimąstėte, kodėl vieni žmonės veržiasi savanoriauti, o kiti, kai kalbama apie pinigus, tampa nesuinteresuoti? Savideterminacijos teorija tai paaiškina, atskleisdama mūsų įgimtus autonomijos, kompetencijos ir giminystės poreikius.
Apsisprendimo teorijos pagrindai
Savideterminacijos teorija (SDT) teigia, kad mūsų motyvacija gali būti siejama su trimis pagrindiniais psichologiniais poreikiais: autonomijos, kompetencijos ir giminystės. Šie poreikiai yra esminiai mūsų žmogiškajai patirčiai; jų tenkinimas didina mūsų motyvaciją ir bendrą gerovę. Pagalvokite apie savanorystę: kai tai darome savo noru, jaučiame pasitenkinimą ir pasitenkinimą. Tačiau kai atsiranda piniginės paskatos, autonomija nukenčia – tai kenkia vidinei motyvacijai. Įsivaizduokite, kad savanoriaujate bendruomenės sode ir mėgaujatės darbu draugų apsuptyje. Dabar įsivaizduokite tą patį scenarijų, bet už jį reikia mokėti. Magija išnyksta, tiesa?
Tamsioji piniginių paskatų pusė
Ironiška, bet pinigų įvedimas gali sugadinti savanoriškos veiklos džiaugsmą. Kai už paslaugas mums atlyginama, gali sumažėti mūsų kompetencijos jausmas. Kodėl? Todėl, kad dėmesys perkeliamas nuo įgūdžių tobulinimo prie paprasčiausio užduočių atlikimo už atlyginimą. Įsivaizduokite Mariją, studentę, kurios pagrindinė motyvacija – pažymiai; jos aistra mokytis sumažėja, todėl ji tuščiai siekia pažymių, o ne žinių. Jei ji mokytųsi dėl paties mokymosi, jos pasitenkinimas išaugtų. SDT teigia, kad vidiniai motyvatoriai, kurie atitinka kompetencijos ir autonomijos kriterijus, yra aukso vertės, kai kalbama apie ilgalaikį įsitraukimą.
Giminystės svarba
Be autonomijos ir kompetencijos, motyvacijai labai svarbus vaidmuo tenka giminystei. Šis ryšio poreikis gali sutrikti, kai atsiranda piniginiai veiksniai. Žmonės pradeda jaustis taip, tarsi „parduotų“ savo pagalbą, užuot savanoriavę iš širdies. Pavyzdžiui, Taiči varžosi su klasės draugais, vedamas noro pranokti kitus; spaudimas atitolina jį nuo santykių kūrimo. Užuot puoselėjęs ryšius, jis susitelkia tik į varžybas, todėl lieka izoliuotas. Lalisa, priešingai, mokosi iš smalsumo, kurdama ryšius, kurie sustiprina jos patirtį ir pagilina motyvaciją. Ji įkūnija tikrą įsitraukimą, taip patenkindama savo giminystės poreikį.
Vidinės motyvacijos ugdymas
Taigi, kaip ugdyti tą skanią vidinę motyvaciją? Pirmiausia atpažinkite elementus, kurie skatina jūsų aistrą. Džonas tai puikiai iliustruoja; jis vertina mokymosi procesą kaip kelią į asmeninį augimą, net jei tema nėra įtraukianti. Vis dėlto jo kelionė nėra baigta dėl užsitęsusio spaudimo. Iššūkis suderinti išorinį atlygį ir vidinį pasitenkinimą sukuria konfliktą, su kuriuo šiandien susiduria daugelis. Atminkite, kad kiekvienas žmogus į šią kelionę žengia iš skirtingų atspirties taškų – vieni siekia pranokti bendraamžius, o kiti tiesiog nori suprasti pasaulį. Savarankiškumo ir kompetencijos panaudojimas kartu gali sustiprinti šį mokymosi procesą ir paskatinti gilesnį įsitraukimą.
Kultūriniai motyvacijos skirtumai
Įdomu tai, kad kultūrinė aplinka taip pat lemia mūsų motyvacijos stilių. Pavyzdžiui, amerikiečių mokiniai dažnai jaučia spaudimą pranokti savo bendraamžius, taip kurdami konkurencinę atmosferą. Tuo tarpu daugelį kinų mokinių skatina pareigos jausmas – nepasiekę geriausių rezultatų jie jaučiasi kalti. Šis kultūrinis kontekstas gali lemti skirtingas motyvacijos išraiškas. Pripažindami šiuos skirtumus, galime kurti aplinką, kurioje ugdomas savarankiškumas ir kompetencija, kartu paisydami santykių poreikių. Suprasdami šiuos niuansus, pedagogai gali skatinti labiau subalansuotą požiūrį į motyvaciją ir taip sudaryti sąlygas kiekvieno besimokančiojo asmeniniam augimui ir pasitenkinimui.
Pasaulyje, kuriame vyrauja rodikliai ir rezultatai, savęs apsisprendimo teorijos supratimas gali iš esmės pakeisti tai, kaip mes dirbame su užduotimis. Pabrėždami savarankiškumą, kompetenciją ir giminystę, galime skatinti gilesnę savo ir kitų motyvaciją. Taigi, siekime aistra paremtų užduočių, o ne į rezultatus orientuotų siekių.
