Ar esame tokie, kokie esame, dėl genų, ar dėl aplinkos? Šioje senoje diskusijoje nagrinėjama, kokią įtaką mūsų asmenybei ir elgesiui daro tiek genetika, tiek patirtis. Kartu atskleiskime šias paslaptis!
Filosofinė praraja: Lokas prieš Darviną
Diskusija apie prigimtį ir auklėjimą jau seniai žavi tiek mąstytojus, tiek mokslininkus. Džonas Lokas (John Locke) gynė idėją, kad mūsų asmenybę pirmiausia formuoja aplinka – „tuščio lapo“ teoriją. Įsivaizduokite vaiką, užaugusį be jokios teigiamos įtakos, kuris gali užaugti be užuojautos ir kūrybiškumo. Čarlzas Darvinas, priešingai, teigė, kad svarbiausia yra genetika, ir teigė, kad mūsų savybės paveldimos evoliucijos būdu. Taigi, nesvarbu, ar esate empatiška asmenybė, visada padedanti kitiems, ar nutolęs intravertas, galima teigti, kad didžiausią reikšmę turi genai ar auklėjimas. Bet ar tikrai viskas taip paprasta?
Šiuolaikinis mokslas: Tai, kaip sąveikauja genai ir aplinka
Šiandien elgsenos genetikai siekia pusiausvyros, teigdami, kad genetika ir aplinka sąveikauja ir formuoja mūsų asmenybę. Galvokite apie tai kaip apie šokį: kartais vadovauja genai, kartais – aplinka, bet jie niekada nenustoja judėti kartu. Pavyzdžiui, tokiems bruožams kaip IQ ar rašybos gebėjimai gali turėti įtakos abu veiksniai. Net tarp brolių ir seserų įdomu stebėti, kaip skiriasi aplinkos įtaka! Vienas iš brolių ir seserų gali puikiai augti tėvų vadovaujamas, o kitas gali tobulėti savarankiškai, taip susikurdamas skirtingus kelius, nepaisant bendrų genetinių savybių.
Paveldimumo ir jo svarbos atskleidimas
Kad iš tiesų suprastume genetinę įtaką, turime suprasti paveldimumą – požymio variacijos dalį, kurią galima priskirti genetikai, o ne aplinkai. Ši sudėtinga sąvoka svyruoja nuo 0 iki 1: 0 reiškia, kad požymius visiškai lemia aplinka, o 1 – kad juos lemia tik genetika. Pavyzdžiui, kai tokios ligos kaip disleksija pasižymi dideliu paveldimumu, akivaizdu, kad genetika atlieka svarbų vaidmenį sprendžiant tam tikras problemas. Panašiai, kalbant apie ūgį, genetika lemia apie 80 %, o likusius 20 % – gyvenimo būdo veiksniai. Šie statistiniai duomenys rodo, kad prigimtis ir auklėjimas gali sudėtingai bendradarbiauti.
Ūgis ir IQ: Ar galime užaugti aukštesni arba protingesni?
Ar ūgį lemia tik genetika? Ne visai! Nors genetiniai veiksniai paprastai lemia 80 % mūsų ūgio, mityba ir gyvenimo būdas gali gerokai pakreipti šį skaičių. Iš tiesų dėl netinkamos mitybos ūgio skirtumai gali sumažėti nuo 20 iki 50 %! Dar sudėtingiau su IQ: nors genai gali paaiškinti apie 60 % skirtumų, atsitiktinės gyvenimo aplinkybės prideda dar vieną nenuspėjamumo sluoksnį. Tokie žmonės, kaip pirmagimiai, dažnai pasiekia šiek tiek aukštesnius rezultatus nei jų broliai ir seserys, tačiau tai negarantuoja jų intelekto statuso suaugus. Todėl ir aplinka, ir atsitiktinumas turi įtakos IQ raidai.
Atsitiktinio kintamumo vaidmuo
Įdomu tai, kad atsitiktiniai veiksniai gali daryti didelę įtaką mūsų savybėms ir gebėjimams. Įsimintinas vėžių tyrimas parodė, kad net kontroliuojamoje aplinkoje vieni klonai klestėjo, o kiti ne; kaip ir gyvenime, kartais augimą ir išlikimą lemia netikėti įvykiai. Tokie bruožai, kaip visuomeniškumas, gali skirtingai vystytis atskiriems žmonėms, o tai rodo, kad nors savybes galime paveldėti iš tėvų, unikali patirtis ir atsitiktiniai įvykiai padeda formuoti tai, kas iš tikrųjų esame. Nesvarbu, ar tai būtų meilės muzikai ugdymas, ar introvertiškos prigimties ugdymas, gyvenimas mus stebina įvairiais būdais!
Galiausiai, diskusija apie prigimtį ir auklėjimą atskleidžia, kad ir genetika, ir aplinka formuoja tai, kas esame, ir įrodo, kad mūsų asmenybės nėra vienmatės. Priimdami šį sudėtingumą galime geriau suprasti save ir kitus!
