Jaunas deimantų pirklys Šarlis Raeersdorferis vieno laikraščio korespondentui prisipažino: “Kai kada aš net sapnuoju deimantus. Jie savotiški narkotikai. Mano šeimoje jau penkios kartos verčiasi deimantų prekyba. Proprosenelis buvo juvelyras Austrijos — Vengrijos imperatorių dvare. Vėliau jis tapo vienu iš žydų bendruomenės Antverpene steigėjų. Prieš penkiasdešimt metų močiute čia visi vadino ”deimantine ledi”, bet į biržą jos vis dėlto neileido, kadangi moteris. Mano tėvo partneriai biržoje žiauriai apgavo, ir jis metė šita darbą. Vien dėl to aš iš pradžių nenorėjau nieko girdėti apie deimantų biznierių pasauli, bet pagunda buvo stipresnė, įsitraukiau… ir turbūt visiems laikams”.
Kaip Dantė į pragarą tegalėjo įeiti tik lydimas Vergilijaus, taip į Antverpeno deimantų birža pašalinis žmogus patenka tik lydimas seno biržos nario, kurį visi pažįsta ir kuris visus pažįsta.
Kilnojamas šlagbaumas neleidžia automobiliams įvažiuoti net į kvartalą, kuriame stūkso biržos pastatas. Prie šlagbaumo policininkas, ginkluotas parengtu revolverių ir gumine lazda. Praėję šlagbaumą lankytojas eina Hovenirstrato gatve. Ji pilka, neišvaizdi, nepastebėsi jokių vitrinų, rodančių, jog artėjama prie pasaulio deimantų ir briliantų rojaus. Tuo tarpu beveik kiekvienas kukliai apsirengęs žmogelis, skubantis šia gatve, kišenėje arba portfelyje turi saujas šių akmenėlių. Gatve žingsniuoja indai, japonai, arabai, afrikiečiai,.. Portfeliai kukliai grandinėlėmis prisegti prie riešų. Tai daroma ne dėl vagių baimės… Ši gatvė turbūt geriausiai saugoma vieša pasaulio vieta: prie namų karnizų ir langų pritvirtintos vos pastebimos telekameros, o kažkur kvartalo prieigose, policijos patalpose, prie ekranų budi nuolat kautynėms pasirengę agentai. Ties kiekvienu kampu“ vaikštinėja persirengę ginkluoti sekliai, tad iš sukriošusio biznieriaus vokelį su briliantais atimti lengva, bet su vokeliu pasprukti labai sunku. Matyt, neišvaizdieji ponai riša portfelius prie riešo tik dėl savo išsiblaškymo.
Pakeliui į naująjį biznį – senoji briliantų birža “Diamantkring”, kurioje dabar prekiaujama nešlifuotais akmenimis. Už jos — tarp dviejų kontorų įsprausta nedidukė sinagoga. Ant jos sienos -— dviejų užmuštųjų ir šimto sužeistųjų atminimo lenta. 1981 metų spalio mėnesį prie sinagogos sprogo automobilyje padėta bomba. Šitaip tikrieji teroristai bandė išgąsdinti milijonierius.
Pagaliau birža. Sargybiniai stovi stiklinėse būdelėse. Lankytojas atiduoda kažkuriam savo pasą ir gauna svečio leidimą — plastmasine kortele. Tada atsidaro šarvuotos durys. o už jų? Už jų verda savitas gyvenimas. Aukštoje šviesiojo biržos salėje gausu žmonių, tai beveik vieni vyrai, dauguma su skrybėlėmis, kai kurie _ su žydų tautinėmis kepurėmis. Ilgojoje salės sienoje išsirikiavę kelių metrų aukščio langai, praleidžiantys blyškia šalta šiaurinės pusės šviesą. Po langais ilgi asketiški stalai, ant jų — daug mažų popierinių vokų. Juose deimantai. Prie vokų vyksta derybos, pirkliai apžiūri preke pro standartini 10 kartų didinanti lešį „ svarbiausią deimantų pirklio įrankį. Lęšiai pririšti prie kaspinėlio, kabančio ant kaklo. Daugumai biznierių ši sale ne tik darbo vieta, bet ir klubas, poilsio ir pašnekesiu patalpa. Susėdę po du, po tris, pirkliai siurbčioja kavą, pasakoja anekdotus, tarsi juokais užmezga sandėrius, kurie baigsis kita diena kontorose virš šios biržos salės. Pagyvenę biznieriai kampuose lošia kortomis arba žaidžia šachmatais. Nuotaika beveik šeimyninė, nepanaši į akcijų arba materialinių vertybių biržų sąmyšį. Atsitiktiniam svečiui sunku įsisąmoninti, kad čia šia pat minute. Vyksta dešimčių milijonų vertės sandėriai.
Kiti pirkliai vaikštinėja palei kolonas ir vis žvilgčioja į baltą ekraną, kuriame kas kelios minutės atsiranda dolerio kursas visose pasaulio biržose arba nesąžiningų pirklių, išbraukti; iš “deimantų klubo”, portretai. Po ekranu sukabinti skelbimai apie dingusius ir ieškomus deimantus bei briliantus. Atrodytų, tuščias darbas… Tačiau biržos lankytojai žino, kad trys ketvirtadaliai dingusiojo turto per biržas atrandama ir grąžinama savininkui.
