Sau 5, 2024
24 Views
Komentavimas išjungtas įraše Vaikui nereikia matyti ašarotų akių

Vaikui nereikia matyti ašarotų akių

Written by

Negalima vaiko atskirti nuo tėvo, negyvenančio su šeima (apie visai neleistiną elgesį, kai vaikai nuteikiami prieš ,,apgaviką”, jau ir nekalbėsime), nors tas bendravimas ir būtų noromis ar nenoromis ribotas. bet jis būtinas. Tik reikia susitarti, kad susitikimai su tėvu nevirstų vaiko lepinimu, papildoma pramoga, proga gauti skanumynų, dovanų. (Suprantama, čia be galo sunku duoti konkrečių ir visiems tinkamų patarimų, bet pagrindinė kryptis aiški: pirmiausia reikia atsižvelgti į mažojo interesus.

Įstatymas reikalauja ir suteikia teisę abiem tėvams auklėti vaiką. Auklėti! Rasti tinkamas auklėjimo formas ne visada lengva, ir, matyt, čia ne pro šalį pasitarti su vaikų darželio pedagogais, jeigu vaikas jį lanko, arba su švietimo skyriaus globos inspektoriumi.)

Taigi optimistinė, jauki atmosfera labai reikalinga. Be to, motinai reikės pasirūpinti, kad auklėjimas nebūtų vienašališkas. Jeigu ji augina mergaitę, padėtis normalesnė, bet berniukai paprastai jautriau išgyvena tėvo nebuvimą.

Juk jau nuo 5-6 metų berniukas nori žinoti automobilių markes, prašo suaugusiųjų padėti jam pasidaryti karo laivo maketą, susidomėjęs klausinėja ledo ritulio rungtynių smulkmenų. Galbūt šeimoje yra vyrų motinos tėvas, brolis; tuomet jie gali imtis vyriškai auklėti. Bet ir motinai pačiai reikia pradėti domėtis visu tuo, reikia kartu su sūnumi išsirengti į slidžių žygi, arba pasiimti faneros pjūklelį ir padėti jam išsipjauti žaislinio lėktuvo sparną… Apskritai motina turi iš visų jėgų stengtis suprasti berniukų interesus ir pritarti jų potraukiams.

,Elkis kaip aš…”

Jūs išlaikysite savo autoritetų. Turbūt tėvams nelabai sunku įgyti vaiko autoritetą kadangi kalbama apie ikimokyklinio amžiaus vaiką, tai ši problema praktiškai nekyla; mažas vaikas paprastai visiškai tiki savo tėvu ir motina, jis nė kiek neabejoja dėl jų teisės vadovauti, jam arti-mieji geriausi žmonės pasaulyje.

Gali atsirasti kitų keblumų. Reikia pasirūpinti, kad tévų autoritetas nebūtų absoliutus jau ir šio amžiaus vaikams. Antraip mažasis viską darys gręžiodamasis į juos. Dažniau skatinkite jį veikti savarankiškai. ,,O tu kaip manai?”, ,,Kaip tu darytum?”, ..O kuris šios pasakos veikėjas tau patinka? Kodėl?”, ,,Ką mes su tavim pažaisime?”

O jei tėvai netenka autoriteto, tai jie patys dėl to kalti, rodydami abipusę nepagarbą, mažo vaiko akivaizdoje ginčydamiesi ir įrodinėdami vien savo teisybę, ir pagaliau sunkiausias atvejis, kai vaikas (kalbama jau apie 5-6 metų amžių) pirmą karta išvysta ir išsigąsta, kad mylimiausi. brangiausi jo žmonės elgiasi netinkamai, ne taip, kaip patys yra mokę, neteisingai ir negražiai…

Štai čia mažojo siela patiria disharmoniją, ir tai vėliau gali brangiai atsieiti. Todėl atsiminkite: vaikai į mus žiūri, negalima tikėtis, kad jie visada bus naivūs. Pasistenkite būti verti jų pagarbos, negríaykite auto-riteto, kurį jie laiko neginčijamu.

Neužmirškite, kad vaikai labai jautrūs tėvų asmeniniam pavyzdžiui. Kilniausiais žodžiais ir paaiškinimais nedaug tepasieksite, jeigu kasdieninis elgesys neparems jūsų reikalavimų. Nesunku pastebėti, kad maži vaikai perima charakteringus tėvo ar motinos judesius, kad jų kalboje atsiranda vyresniųjų mėgstamų žodžių ir posakių. Sunkiau pastebėti kita – kaip vaikas perima visą vyresniųjų elgesio stilių. Paprastai susiduriame jau tik su ,,uogelėmis” (jei prisimintume A. Makarenkos žodžius).

Mažas vaikas storžieviškas močiutei- nesistebėkite, pažvelkite į save: galbūt jūs patys kalbėjote su vyresniais šeimos nariais pakeltu tonu, patys nesiskaitėte su jais… Skundžiatės, kad niekaip nepajėgiate išugdyti dukrelės atidumo, tvarkingumo (..O jai greitai į mokyklą! Kaip ji mokysis?”). Ir vėl kritiškai pažvelkite į save: ar jūs patys kasdieniniame gyvenime labai jau atidūs? Juk dukrelė nežino, kokie puikūs jos tėvai darbuotojai (tikimės vis dėlto, kad tai tiesa), o štai kad namie niekur nėra tvarkos, niekas nepadedama į vietą, niekas nepadaroma laiku, pradėti darbai nebaigiami, tai ji mato puikiai.

Kodėl toks svarbus asmeninis pavyzdys norint išugdyti tam tikrus asmenybės bruožus? Psichologai teigia, kad visada mokymą reikia paremti teigiamu emociniu poslinkiu”, tik tuomet jis tvirtai jaugs į charakterį. Kitaip sakant, mažas vaikas lengvai išmoksta gera. jeigu mokydamasis patiria džiaugsmą.

Jūs norėtumėte, kad mažasis pamažu pratintųsi atlikti elementarias pareigas. Bet pastebėkite, kad jis, pavyzdžiui, nemėgsta pažaidęs sutvarkyti žaislų. Žinoma, galite tiesiog priversti ji padaryti tai, kaip ir daug kita įmanoma tam tikro amžiaus vaikui: šluostyti dulkes, laistyti gėles. maitinti žuveles, paduoti iš darbo grįžusiam tévui šlepetes. Taip. jūs ji priversite, ir jis tai darys. Bet išugdysite ne jo darbštumą. Geriausiu įproti daryti tai, ko reikalaujama. Blogiausiu pasibjaurėjimą veju darbu.

Kaip sukurti ,,teigiamą emocinį poslinki„? Žinoma, čia didelę reikšmę gali turėti suaugusiųjų meilė ir dėmesys, jų pritarimas mažojo elgesiui. Bet didžiausią pasitenkinimą vaikas patirs, mokydamasis dirbti iš jūsų. mėgdžiodamas jus, būdamas šalia jūsų, kartu su jumis. Priminsime: bendravimas su suaugusiaisiais srauniausias vaiko džiaugsmingų išgyvenimų šaltinis. Štai kodėl gyvas pavyzdys, kurį jam rodote savo darbštumu, gerumu, mandagumu arba pareigingumu, negali.

Article Categories:
Įdomybės

Comments are closed.