Daug dėl savo vaikų iškentėjo ir Džordžas Bušas. Kai paaiškėjo, kad jo sūnui — kompanijos, “Savings and Loans” koncerną, direktoriui, neteisėtai buvo suteikta 100 tūkstančių dolerių paskola, teko aiškintis ir pačiam prezidentui. Per kelias dienas šis draugiškas, nenustygstantis vietoje džentelmenas virto dirgliu, impulsyviu žmogumi. Jis burbėdavo žaisdamas golfą, nutylėdavo per brifingus, stengdavosi išvengti reporterių, kuriuos anksčiau mielai kviesdavosi į Baltuosius rūmus pažiūrėti filmų ar paragauti spageti. Ne veltui žurnalistai tvirtina, kad Bušo gyvenimo esmė — ne politika, o šeima, kad būtent ji lemia prezidento veiksmų strategija. Bušas jaučiasi dinastijos tesėju ir labai myli vaikus. Kai per televiziją buvo rodomi kadrai, kuriuose Sadamas Huseinas glostė vaikų, tapusių įkaitais, galvutes, Džordžas Bušas iš pykčio gniaužė kumščius. Jo nuomone, spekuliuoti vaikais, net ir pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis, negalima. Jau vien dėl to, pareiškė žurnalistai, nėra ko tikėtis, kad žmogus, mokantis vesti derybas kaip džentelmenas ir kovoti kaip pramuštgalvis teksasietis, leistųsi kompromisą su agresoriumi. Bušas mano, kad karą galima pateisinti iš moralės pozicijų. Stiprus religingumas, atsidavimas protėvių puritonų idėjoms, karo su Hitleriu patyrimas įtikino prezidentą, kad pasaulyje egzistuojantį blogį galima nugalėti tik ji sunaikinant. Jis nuoširdžiai meldėsi šv. Komunijos priėmimo bažnyčioje — toje pačioje, kurioje 1945 metais kartu su savo jaunąja sužadėtine Barbara pažymėjo Pergalės diena, kad būtų paleisti įkaitai.

Prezidento dienos grafikas sudarytas minutės tikslumu iki 4 val. 30 min., bet visuomet pasitaiko koks nors nenumatytas įvykis — susitikimas, brifingas ar dar kas nors. Bet netikėtumai prezidento negąsdina — jis išmoko tvarkyti reikalus pakeliui į kokią nors vietą.

Paprastai Džordžo Bušo diena prasideda 5 val. 30 min. kantri muzikos garsais. Jis miega šešias su puse valandos. Gurkšnodamas kava prezidentas spėja pasiklausyti CNN žinių, peržvelgti “The New York Times”, “The Washington Post”, “The Wall Street Journal”, “USA Today”. Puse septynių – pusryčiai (greipfrutas, kava, kartais sėlenų košė) privačiame kambaryje šalia Ovalinio kabineto. 8.15 oficialiai prasideda darbo diena, tad iki to laiko prezidentas dar spėja valandą paskaityti, pasižymėti, ką reikia, paskambinti telefonu.

Džordžas Bušas visuomet pusryčiauja vienas, bet vakarais pietauja su draugais. Jis mėgsta svečius ir niekuomet nepietaus su keturiais, kai gali prie stalo pasikviesti 40 žmonių. Prezidentui nieko nereiškia pačiam paskambinti kabineto nariui ar kam nors iš Baltųjų rūmų personalo ir pakviesti “išgerti alaus ir pažiūrėti filmą” arba nueiti į vieną iš mėgstamų restoranų. Kai kuriuos vakarus Bušas praleidžia savo studijoje Baltųjų rūmu, antrajame aukšte,’ skaitydamas ir svarstydamas. Kai prireikia atsikvėpti, prezidentas pasiima mėgstama meškerę ir masalų dėžutę. Bušo brolis Viljamas sako: “Prezidentas ilsisi būdamas su draugais, šeimos nariais, sportuodamas. Jam nieko nereiškia be pertraukos sužaisti golfo partiją, tris teniso setus, po to dar palakstyti. Visa tai — jo sistemos dalis. Mes augome tokioje atmosferoje”. Na o vienas administracijos narys tokius prezidento maratonus vadina “savaitgaliais pabėgus iš pragaro”.