O kaip padeda mokytis atpasakoti įvairūs scenos vaizdeliai – teatras, multiplikaciniai filmai! Jie sukelia vaikui daug emocijų, žadina norą perteikti savo įspūdžius papasakoti. Mokomi vaikai ir pagal paveikslą pasakoti. Jie mokosi be klaidų atsakinėti į suaugusiojo klausimus, o paskui pradeda patys laisvai pasakoti paveikslo turinį. Mažieji labai mėgsta žiūrėti, aptarinėti žaislus. Jie daug greičiau negu kas kitas paskatina vaiką pasakoti.
Pirmiausia vaikui liepiama žaislą įdėmiai apžiūrėti. Pirmieji klausimai turi apimti būdingas išorines daikto ypatybes (formą, spalvą, dydį). Vyresniems vaikams (penktų metų) galima liepti palyginti du žaislus. Pavyzdžiui, suaugęs moko vaikus apibūdinti ir palyginti lėles, pasakant būdingiausius jų požymius ir žiūri. kad vaikai kalbėtų baigtiniais sakiniais.
Prieš lygindamas, vaikas turi atidžiai apžiūrėti abi lėles: kaip jos aprengtos, kokie jų plaukai, akys, o paskui pamatyti, kuo jos panašios ir kuo skiriasi. Kai vaikas išmoksta apibūdinti atskirus žaislus. galima pradėti kurti nedidelius siužetinius pasakojimus. Duokite jam kelis žaislus. pagal kuriuos jis galėtų sukurti paprastą siužetinę liniją: mergaitė. pintinė, grybas; mergaitė. eglutė, ežiukas ir pan.
Tegul vaikas pagalvoja, kas galėjo mergaitei atsitikti miške, ką ji sutiko. ką parsinešė pintinėje namo. Suaugęs gali parodyti pasakojimo pavyzdį, o paskui liepti vaikui pačiam ji sugalvoti. Ir nieko bloga, jeigu iš pradžių vaikas paprasčiausiai pakartos paskui jus jūsų pasakojimą – šitaip jis pratinasi pasakoti. Tačiau pamažu mėgdžiojimą išgyvendinkite ir tolydžio pratinkite vaiką sugalvoti savo pasakojimą.
Penktų metų vaikai jau gali papasakoti kai kuriuos savo gyvenimo įvykius. Suaugęs skatina vaiką prisiminti, kaip ėjo į svečius. į eglutės šventę, ką įdomaus jis matė vaikščiodamas miške. Vaikui keliamas aiškus uždavinys: ,,Papasakok, ką tu matei per šventę”. Tam galima panaudoti tokį pavyzdį: Pirmiau pasiklausyk, ką aš mačiau prie eglutės, o paskui tu papasakosi”.
Suaugusiojo pasakojimas turi būti artimas vaikui, vaizdingas, turėti aiškią pabaigą; pasakojimo kalba turi būti gyva ir emocionali. Pamažu vaikai atpranta kopijuoti pavyzdžius ir pradeda patys kurti pasakojimus, kurių mokyti jau reikia sulaukusius 5 metų.
Kalbos garsai Vaiko kalbos garsų kultūrai ugdyti reikia sugalvoti tokių pratybų, kurios, aišku, daugiausia reikalautų kartoti vaiko neištariamus garsus. Penkerių metų vaikas gali gerai ištarti visus garsus.
Šio amžiaus vaikui jau reikia skirti žodžio garsų analizavimo pratybas tai labai padés vėliau, kai jis mokysis rašyti. Vaikams skaitomi juokingi pasakojimai, eilėraščiai, kuriuose kelis kartus pasikartoja jų sunkiai ištariamas garsas. Iš pradžių vaikas kartoja tekstą paskui suaugusiji, o po to pasako, kuris garsas dažniausiai kartojasi.
Pateikiame pratybų pavyzdį. Tikslas – padėti vaikui išmokti taisyk-lingai tarti garsą š, lavinti kalbinę klausą. Pratyboms reikia parinkti žaislų (arba paveikslėlių ar muliažų): vyšnią, obuolį, kriaušę, mandariną, šuniuką, katę. Daiktai imami tokie, kad, sudėjus juos po du, vieno pavadinime būtų garsas š, o kito – ne. Taip pat paruošiama paveikslėlių, kurių pavadinimuose būtų garsas š.
Pasiklausyk eilėraščio ir pasakyk, koks garsas dažniausiai čia kar-tojasi. Suaugęs skaito eilėraštį, pabrėždamas balsu žodžių garsą š (garsą š taria ilgiau, garsiau): Ejo ežiukas per mišką, Prisirinkęs tošies. Parsinešė namo Ir išsivirė košės. Tad koks garsas dažniausiai kartojasi? Garsas š. Žiūrėk: kad galėtum gerai ištarti garsą š, liežuvio galą reikia pa-kelti, o lūpas šiek tiek atkišti į priekį. (Rodoma, kaip reikia laikyti liežuvį ir lūpas.) Dabar tu padaryk taip: pakelk liežuvį, atkišk lūpas i priekį ir sakyk garsą š.
Vaikas taria garsą, o suaugęs žiūri, kad jis taisyklingai atkištų lūpas. – Dabar pridėk atgalią ranką prie burnos ir tark garsą š. (Parodo.) Jeigu taisyklingai tarsi garsą š, pajusi šiltą orą. O dabar pasakyk, kaip šnypščia gyvatė. Gyvatė šnypščia: šššš. Paklausyk, kaip šlama medžių lapai, kai pučia vėjas. (Tęsiamai tariame garsą š.) Dabar tu sakyk, kaip šlama lapai. Paskui vaikui rodomi paveikslėliai ir liepiama pasakyti, kokie daiktai juose vaizduojami. Paveikslėliai, kurių pavadinimuose yra garsas š, dedami atskirai.
Suaugęs rodo poromis žaislus, muliažus, paveikslėlius (vyšnia — slyva, kriaušė – obuolys, šuo – katė) ir liepia vaikui išvardyti tuos daiktus, kurių pavadinimuose yra garsas š (vyšnia, kriaušė, šuo). Paskui vaikui liepiama sugalvoti žodžių su garsu š. Vaikas pasako tokių žodžių. Klaidingai ištartus žodžius suaugęs išren-ka kartu su vaiku (,,Argi šitame žodyje yra garsas š?”).
Galima pasakyti įvairių juokavimų, pokštų, greitakalbės pavyzdžių ir liepti vaikui juos pakartoti: Duok varškės. Nuo varškės Dantys išbarškės. Sešios žąsys su šešiais žąsyčiais. Ko nekepèt ragaišio? Kad kate nejmaišė. Soksim, vaikal, vakarienės, Pora šaukštų kiaušinienės. Tai tokia tokelė Su duona košelė. Vat kokios kokelės – Dvejos šakelės: Gerai gyvenam, Siaudais kūrenam. Galima pasakyti ir mįslių: Simtas lapų, Simtas palapių. Patsai ant vienos kojos. Čir čir čir Jau kviečių yr! Kopūstas Zvirblis Serangè nerangė Po suolu susirangė. Suo
Tačiau vaiko kalbos garsų kultūros ugdymas – tai ne tik garsų tarimo mokymas. Svarbūs ir kiti garsų kultūros elementai: dikcija, tempas, mokėjimas reguliuoti balso stiprumą, intonacinis kalbos išraiškingumas. Mokant vaiką intonacinio kalbos išraiškingumo, labai tinka žaidimai su dainomis ir eilėraščiais (,,Zasys – žąsys” – liaudies žaidimas, kur vai-kas pratinamas prie dialoginės kalbos, ,,Pagrandukas”, ,,Katinas ir pelės”).
Nuo penkerių iki septynerių Ikimokyklinės vaikystės metais vaikas išmoksta šnekamosios ir sakytinės kalbos, 6-7 metų vaikas jau gerai kalba. Dar pasitaiko vienas kitas kai kurių garsų grupių tarimo defektas (pavyzdžiui, žvarbiųjų ir sargiųjų priebalsių), bet jau retai. Tačiau kartais vaikai blogai taria atskirus garsus: r, I, š, ž. Taip būna tada. kai artikuliacijos aparato raumenims trūksta paslankumo arba yra ydinga jo sandara (netaisyklinga dantų struktūra, platus, nejudrus liežuvis, per trumpas poliežuvinis raištis) arba kas nors iš aplinkinių blogai taria garsus. Šitokiais atvejais negalima tikėtis, kad tarimas savaime susitvarkys, logopedą. ir būtinai reikia kreiptis į specialistą
Tačiau jeigu jūsų vaikas ir gerai taria garsus bei žodžius, kalbos garsų kultūrai vis tiek reikia skirti deramą dėmesį. Dabar ypač svarbu yra reguliuoti vaiko kalbos tempą, dikciją ir mokyti jį intonacinio išraiškingumo.
Šiuo atžvilgiu labai geros medžiagos gali suteikti smulkiosios tautosa-kos lobiai: juokavimai, pokštai, greitakalbės pavyzdžiai, patarlės bei priežodžiai. Suaugęs aiškiai ir raiškiai pasako greitakalbę (pavyzdžiui: ,,Ratas ratą vytų, kad pavytų, sudraskytų”), vaikas ją pakartoja. Mokant keisti balso tyliai – pašnibždom arba pastiprumą, greitakalbė pasakoma garsiai – šnibždom-garsiau-garsiai. Lavinant kalbos tempą, greitakalbé pasakoma greitai-vidutiniškai lėtai (ir priešingai). Kad vaikai įvaldytų įvairias intonacijas (pasakojimo, klausimo, sušukimo), galima parengti jiems pratimų, kuriuose būtų kaitaliojamas žodžių prasminis kirtis.
Suaugęs liepia vaikui atsakyti į jo klausimus taip, kad balsu išskirtų reikalingą žodį. Kur tu rytoj eini? Rytoj aš einu į kiną. Kada tu eini į kiną? Aš rytoj einu į kiną. Kas rytoj eina į kiną? Aš rytoj einu į kiną. Šią užduotį vaikai atlieka vadovaudamiesi savo patirtimi. Juk vaikų gyvenime labai dažnai prireikia reikšti prašymą, nusistebėjimą, džiaugsmą ar neigiamą požiūrį. Specialiomis pratybomis vaikas verčiamas įsisąmoninti šias intonacijas. O jos yra būtina raiškaus literatūrinių kūrinių atpasakojimo, eilėraščių deklamavimo sąlyga.
Vyresniojo ikimokyklinio amžiaus vaikai jau gali neimituoti suaugu-siojo intonacijų – jie, deklamuodami eilėraščius, sąmoningai reiškia savo jausmus, savarankiškai, savitai perteikia džiaugsmą, liūdesį, nuostabą ir ramų pasakojimą.
