Sau 23, 2024
12 Views
Komentavimas išjungtas įraše Klusnumas išugdomas mokant vaiką elementarių elgesio taisyklių

Klusnumas išugdomas mokant vaiką elementarių elgesio taisyklių

Written by

Būgštaujate, kad, jums nesant, mažasis neužliptų kur nereikia? Paprasčiausiai nepalikite tokių daiktų, kurie padėtų jam įvykdyti tokius ketinimus (suolų, dėžių, kėdžių). Pasistenkite nesudaryti pavojingų precedentų”. Jeigu keldavote mažąjį ant lango, kad jis galėtų pasižiūrėti, kas darosi gatvėje. vėliau nesistebėkite, jeigu jis pats lips ant lango, ir kai jūsų nebus. Jeigu duodavote mažiukui į rankas laikrodį (..Pasiklausyk. kaip jis tiksi!”). tai ne turite moralinės teisės ant jo pykti, kai jis anksčiau ar vėliau pats pasieks laikrodį, kad vėl galėtų pasiklausyti, kaip jis eina.

Klusnumas išugdomas mokant vaiką elementarių elgesio taisyklių. Laikydamasis suaugusiųjų nurodymų, mažasis. kurio kalba jau pakankamai išlavėjusi. kai kuriuos iš jų įsimena ir jais vadovaujasi. Pavyzdžiui jis žino, kad valgio iš lėkštės negalima imti rankomis. kad negalima liesti kai kurių daiktų. kad prieš valgį reikia plautis rankas. kad po pietų reikia eiti miegoti. žaislus reikia sudėti į savo vietą….

Suaugusieji moko vaiką suprasti žodžius reikia ir negalima”. Tačiau negalima pamiršti, kad ankstyvojoje vaikystėje mažojo elgesį daugiausia diktuoja jausmai ir norai, Mažajam nelengva susilaikyti ir nedaryti arba neimti to, ko negalima. Suaugusiesiems piktnaudžiaujant draudimais. vaikas (ir jie patys) patenka į keblią padėtį: mažasis tiesiog negali paklusti visiems nesibaigiantiems draudimams ir svarbiausia neatsimena, kas galų gale galima, o ko negalima.

Kas kita, jeigu draudžiama tai, kas iš tikrųjų neleistina: pavyzdžiui liesti dujinės viryklės čiaupus, atiminėti žaislus. peštis, mesti indus ant grindų… Bet nėra rimto pagrindo drausti vaikui lipti ant sofos ar ant kėdės (tai net naudinga tegul miklinasi, pratinasi būti savarankiškas!). tenkinti savo smalsumą apžiūrinėjant, kas yra spintelėse. dėžėse. Tyrinėti ivairius namų apyvokos reikmenis. Tiktai reikia pasistengti, kaip jau sakyta, kad vaikui prieinamose vietose būtų kiek galima mažiau to, kas neleistina. Sumažinus draudimus iki minimumo, vaikui bus lengviau juos atsiminti ir jų laikytis.

Tačiau, ką nors vaikui uždraudę, suaugusieji turi būti nepalenkiami. Kitu atveju vaikas turės pagrindo užgaidoms. Taip pat svarbu, kad visi vaiką auklėjantys suaugusieji remtų vienas kitą. Jeigu vieni leidžia tai, ką draudžia kiti, mažajam belieka neklausyti draudimų. Tada jau neišvengiama ašarų ir nepasitenkinimo vienų kitais.

Vaikas greičiau pradeda vykdyti suaugusiųjų nurodymus, kai jis laikosi dienos režimo. Vaikas ipranta, kad reikia eiti gulti, reikia rengtis, ir tuos reikalavimus laiko būtinais. Supratęs žodžio ,,reikia“ prasmę, vaikas pradeda vykdyti tai, kas reikia, ir kitais atvejais yra

Svarbu dar gali atrodyti ir štai kas. Tėvų reikalavimai ir draudimai (nors ir absoliučiai teisingi), kai jų susirenka gana daug, gali – nebútinai turi, bet gali sukelti vaikui nuomonę, kad tėtis ir mama tokie žmonės, su kuriais susijusi daugiausia ,,neigiama patirtis”. Visko negalima ir negalima! Ir vaiko širdyje ima daugėti nuoskaudų. Tai gali būti drovumo, vienišumo jausmų šaltinis. Ateityje dėl to gali labai pasunkėti tėvų ir vaiko santykiai. Kai mūsų reikalavimai mažajam pateikiami kiek galima objektyvesniu pavidalu, jis tiesiog neturi ant ko pykti. Jį ne mama varo miegoti, bet laikrodis! tiktai nepamirškite pabrėžti, Taigi režimas gali jums padėti ir čia kad net ne jūs to norite – režimas to reikalauja.

Trečiaisiais gyvenimo metais vaiką reikia ir galima mokyti laikytis ramiai, be užgaidų elementarių bendro gyvenimo taisyklių. Pirmiausia vykdyti tokius suaugusiųjų reikalavimus: laikytis tylos, netrukdyti kitiems šeimos nariams, kai jie ilsisi, skaito, dirba. Jis turi jau žinoti kai kurias mandagumo taisykles ir stengtis jų laikytis: pasisveikinti, atsisveikinti, sakyti „ačiū“. ,,prašau“, ,,atsiprašau”, paduoti suaugusiajam nukritusį svečiuose, autobuse, pas gydytoją. daiktą, mokėti elgtis su žmonėmis Mokykite vaiką baigti pradėtą darbą. Tegu ipranta pažaidęs susitvarkyti žaislus.
Skatinkite jį įveikti sunkumus. Saga nepasiduoda, bet ją užsegti vis tiek reikia.

Mažasis turi susidaryti gerą įprotį kantriai laukti. Mama užimta ir savo mielajam mažiukui negali dabar skirti dėmesio… Be to, jis turi išmokti suvaldyti savo norą, jeigu jo negalima patenkinti, neverkti dėl didelių ir mažų nemalonumų (dar norisi pabūti lauke, bet laikas namo).

Kad vaikas vykdytų šiuos ir kitus suaugusiųjų reikalavimus, jie turi būti pagrįsti, jam suprantami ir ne per sunkūs. Pavyzdžiui, dvejų ir net trejų metų vaikas negali ramiai stovėti ir laukti, kol mama, laikydama ji už rankos, kalbėsis gatvėje su savo pažįstama. Bet jis jau gali netriukšmauti ir ką nors pats veikti, kol brolis mokosi pamokas…

Žinodami, jog jausmams mažųjų gyvenime priklauso didelis vaidmuo. turime vaikui keliamiems reikalavimams suteikti emocingumo, kad jie jį maloniai nuteiktų. Ir nors jūs liepiate mažajam padaryti ką nors, kas jam šią valandėlę anaiptol nėra malonu (sakysim, eiti gulti, kai dar taip nesi-nori), kartu jam pasakykite: ,,Juk tu jau didelis. Dabar tėvelis pamatys. kaip tu išmokai atsivarstyti batukų raištelius ir kaip moki pats tvarkingai susidėti drabužius”. Greičiausiai mažasis įsigeis patvirtinti jūsų žodžius, ir jis noriai nueis miegoti.

Pareikalavę, kad vaikas ką nors padarytų, būtinai pasižiūrėkite, ar jis iš tikro tai atliko. Tik šitaip jis gali iprasti klausyti jūsų reikalavimų ir juos vykdyti. Reikalavimai, kuriuos keliate sūnui ar dukrai, neturi keistis ar priklausyti nuo artimųjų nuotaikos arba nuo reikalautojo. Dažnai esti, kad tėtis liepia dukrai pačiai valgyti, o mama ,,gailisi” ir ją valgydina.

O galima dar pamatyti ir tokį vaizdą: šiandien leidžiama gulti su žaisliuku, o rytoj griežtai draudžiama. Skirtingi suaugusiųjų reikalavimai, nevieningumas sutrikdo vaiką. Ar galima tada tikėtis, kad vaikas bus klusnus? Kartais, kai suaugusieji būna nenuoseklūs, ar nesuderina savo reikalavimų, vaikas gali pasidaryti nervingas, irzlus, užsispyręs.

Būtinai atsižvelkite į vaiko pageidavimus. Jeigu tenka primygtinai reikalauti to, ko vaikas nenori, vis dėlto pasistenkite mažajam paaiškinti, kodėl reikia daryti taip, bet ne kitaip. Sakysime, mažasis labai įsitraukęs į žaidimą, o jau laikas eiti pasivaikščioti. Negalima staiga ir griežtai jam pareikšti: .,Mesk savo žaidimą, ateik rengtis”. Geriausiai pasielgti taip: prieš kokias penkias minutes reikia vaikui pasakyti: ,,Jau baik žaisti, grei-tai eisim pasivaikščioti“. Jeigu vaikas dar negali atitrūkti nuo žaidimo, o ėjimo į lauką ilgiau atidėti taip pat negalima, pasakykite jam: ,,Netvarkyk kubelių. Palik viską kaip yra. Pareisim iš lauko, ir tu vėl galėsi statyti”.

Savarankiškumo ugdymas Lavėjant psichikai ir motorikai (svarbiausia išmokęs vaikščioti ir kai ką atlikti rankomis), mažasis jau antrųjų gyvenimo metų pradžioje ima rodyti pirmąsias savarankiškumo pastangas. Šios pastangos atspindi vaiko siekimą aktyviai pažinti pasaulį, įtempti jėgas, įtvirtinti save.

Deja, yra gana daug tėvų, kurie pasiryžę viską už vaiką padaryti – jis ilgai terliosis, o šitaip galima išlošti kelias minutes. Tačiau tokios naudos vertė labai abejotina. Jos neigiamybė – sunkiai užpildomos auklėjimo spragos. Jeigu nuolat slopinamas vaiko siekimas būti savarankiškam, jis gali užaugti pasyvus, nesugebėti nieko siekti. Toks vaikas visada lauks, kad už ji viską padarytų suaugusieji.

Todėl negalima nereaguoti į vaiko pastangas ką nors daryti savarankiškai. (Žinoma, į viską reikia žiūrėti protingai, nes mažas vaikas dar nemoka įvertinti savo galimybių, jis gali mėginti daryti ir tai, ko nepajėgia: pilti karštą vandenį ar kelti sunkų daiktą.) Kiekvienu vaiko pasiekimu, kad ir nedideliu, reikia pasidžiaugti. Mažajam visą laiką reikia pritarimo.

Article Categories:
Įdomybės

Comments are closed.