Indoneziją, didžiausią ir daugiausiai gyventojų turinčią Pietryčių Azijos šalį, sudaro 17 504 salos, išsidėsčiusios palei ekvatorių tarp Ramiojo ir Indijos vandenynų. Sumatra, Java, Sulavesis, Kalimantanas (du trečdaliai Borneo) ir Irian Jaya (vakarinė Naujosios Gvinėjos dalis) sudaro 90 proc. sausumos ploto. Didžioji Indonezijos dalis yra kalnuota, apaugusi atogrąžų miškais arba mangrovių pelkėmis, čia yra daugiau kaip 300 ugnikalnių, kai kurie iš jų vis dar aktyvūs. Du trečdaliai gyventojų gyvena Javos ir Manduros žemumose.
Apskritai klimatas yra atogrąžų musoninis. Indonezija turtinga energijos išteklių, naudingųjų iškasenų, miškų ir derlingo dirvožemio. Ji yra viena didžiausių ryžių, palmių aliejaus, arbatos, kavos, kaučiuko ir tabako augintojų pasaulyje. Ji yra pirmaujanti pasaulyje gamtinių dujų eksportuotoja ir didelė naftos bei medienos eksportuotoja. Pastaraisiais metais išaugo gamybos apimtys. Gaminamos įvairios prekės, įskaitant tekstilės gaminius, drabužius, cementą, trąšas ir transporto priemones. Turizmas kasmet smarkiai auga.
Arabica ir Robusta
Kavą pirmą kartą įvežė olandų kolonizatoriai, 1696 m. pasodinę afrikietiškus arabikos medelius. 1696 m. kava yra viena seniausių komerciškai auginamų Indonezijos kultūrų. Maždaug prieš šimtmetį kavamedžius beveik sunaikino rūdžių liga. Dabar didžiąją dalį tų plotų pakeitė ligoms atspari Robusta. Indonezijos „Robusta” yra šiek tiek aštri arba su dūmo poskoniu. Kalbant apie arabiką, Indonezija susidūrė su didele konkurencija iš Pietryčių Azijos tiekėjų, teikiančių geresnės kokybės kavą, todėl turėjo sugalvoti kitą žaidimo planą, t. y. pasiskolinti iš savo praeities, kad pagerintų savo ateitį. Vyriausybė pradėjo atgaivinti arabikos auginimą valdose, kurias iš pradžių įkūrė kolonizatoriai Javoje. Buvusiose olandų valdose auginamos arabikos pupelės yra kitos spalvos pupelės, palyginti su vis dar vyraujančiomis robustos pupelėmis, ir, atrodo, kad apibūdinant ar įvardijant šias pupeles žodis „senos” yra esminis. „Old Government”, „Old Brown”, „Old Java” reiškia dvejus ar daugiau metų sandėliuotą arabiką. Subrendusios pupelės tampa šviesiai rudos spalvos, praranda dalį rūgštingumo ir įgauna sodrumo bei saldumo. Iš šių trijų rūšių iki pat Antrojo pasaulinio karo pastaroji buvo laikoma gurmaniško lygio gėrimu. Nors jis buvo atgaivintas, kartais vis dar sunku jį rasti.
Specialybė
Iš pradžių kava buvo auginama plantacijose, kurių daugiausia buvo Javoje – tai pripažintas vardas, gerai žinomas dėl savo kokybės. Vėliau dėl milžiniško Javos ekonomikos ir gyventojų skaičiaus augimo kava buvo priversta didžiąja dalimi persikelti į Sumatrą ir kitas salas. Tuo pat metu didžioji dalis kavos buvo pakeista į smulkiųjų savininkų pasėlius, kurie dabar sudaro daugiau kaip 90 proc. visos produkcijos.
Rytų Javoje vis dar yra daug didelių plantacijų, kuriose daugiausia dėmesio skiriama ir arabikos, ir robustos kavos gamybai taikant šlapiąjį procesą. Sulavesio salose aukščiausios kokybės arabika auginama centrinėse Toradžos aukštumose. Šiaurės Sumatros aukštumose taip pat auginama labai kokybiška arabica, ir vėlgi daugiausia ją augina smulkieji augintojai.
Robusta ir toliau sudaro šiek tiek daugiau nei 90 proc. viso derliaus. Tačiau nauji pokyčiai daugiausia susiję su arabika. Indonezijos tikslas – padidinti jos gamybą iki 30 % visos produkcijos. Valdžios institucijos ketina išlaikyti dabartinį Robusta kavos gamybos lygį, kartu skatindamos smulkiuosius augintojus ir plantacijas plėsti plotus, tinkamus aukščiausios kokybės Arabikos kavai auginti. Jau dabar Toroja ir gerai žinomos Mandheling bei Lintong kavos yra užsitarnavusios gerą reputaciją ir gauna aukščiausias kainas. Tradicinėse vietovėse derlius iš hektaro vis dar nedidelis, tačiau galbūt būtent dėl šios priežasties kava išlaiko tokias išskirtines savybes ir kokybę. Didžioji dalis derliaus čia yra natūraliai ekologiška
Indonezijos natūrali dirvožemio, klimato ir aplinkos kokybė yra viena geriausių pasaulyje. Be to, Indonezija yra viena iš pirmųjų šalių, kurios daugiau kaip prieš 200 metų pradėjo eksportuoti komercinius kavos kiekius į Europą, todėl akivaizdu, kad ji turi kavos tradicijas ir žinias apie kavą.
Gurmaniškos kavos gaminamos iš Rytų Javos aukštumose esančių plantacijų, Mandheling iš Šiaurės Sumatros, Toraja Kalosi kavos iš Pietų Sulavesio ir Gayo Mountain kavos iš Ačeho. Tačiau dešimtmetį trunkantys sukilimai kankino Ačeho ir Irian Jaya provincijas, kuriose yra aukštumų rajonai, todėl Indonezija negalėjo padidinti gurmaniškos kavos gamybos. Indonezijos kavos eksportuotojų asociacijos (AEKI) duomenimis, šiuo metu tik 10 % visos kavos produkcijos sudaro brangios arabikos pupelės. Šalis turi du įdomius ypatumus Azijos kaimynių atžvilgiu: Pirma, ji turi vidinę ir išorinę aukštos kokybės pupelių paklausą. Antra, vidaus vartojimas sudaro apie pusę šalies produkcijos. Indonezijos gyventojų skaičius yra 4 kartus mažesnis nei Indijos, tačiau suvartojama dvigubai daugiau nei Indijos rinkoje. Indonezijos rinka tampa vis labiau organizuota, kuriama vis daugiau su kava susijusių institucijų, pavyzdžiui, Indonezijos specialiųjų kavos rūšių asociacija.
Daugybė salų ir ugnikalnių
Indonezijos teritorijoje yra 17 504 salos ir daugybė ugnikalnių. Daugelyje iš jų yra ugnikalnių, kurių išsiveržimo pelenai dažnai padidina žemės derlingumą.
Malonu žinoti
Lengvesnė pastaba: Sumatros sala yra pirminis Kopi Luwak kavos regionas. Sumatros kaimų gyventojai laukia, kol už juos kavą nuskins civetos. Civetos suėda vyšnias, o tada kaimiečiai iš jų išmatų surenka „išvalytas” pupeles. Galiausiai atliekamas rūšiavimo darbas ir kava parduodama didelėmis kainomis visame pasaulyje.
Indonezijoje produkcija gaminama beveik ištisus metus. Galime nustatyti pikus, tačiau visose salose vyksta daugkartinis derliaus nuėmimas. Šie rinkimai priklauso nuo botaninės rūšies, salos geografinės padėties ir aukščio virš jūros lygio.
Žydėjimas ir derliaus nuėmimas vyksta ištisus metus, priklausomai nuo regiono. Didžiausias derlius būna nuo balandžio iki lapkričio mėn. Arabikos derlius sudaro apie 10 % visos produkcijos. Indonezija per metus importuoja apie 300 000 maišų, daugiausia iš Vietnamo.
Indonezija kasmet pagamina apie 10-11 000 000 maišų žalios kavos pupelių. Kadangi šalis yra išsidėsčiusi plačiame ruože ir kitoje pusiaujo pusėje, galime stebėti didesnę proceso ir pasiūlos įvairovę nei bet kurioje kitoje kilmės šalyje.
Būdinga Indonezijos arabika yra Mandheling arba Sumatera. Galima rinktis ir iš Sulavesio, Javos, Balio ir Floreso salų. Netgi robusta kava, WIB/1, yra labai unikalios kokybės dėl savo proceso ir kokybės.
Indonezija yra unikali tarp kavą gaminančių šalių, nes yra salų valstybė. Didžiausios iš jų yra Iryan Jaya (Vakarų Naujoji Gvinėja), Kalimantanas (Borneo), Sumatra Sulawesi (Celebesas), Sidikalangas (Šiaurės Sumatra) ir Java. Kadangi Indonezijoje kava auginama keliose skirtingose salose, kiekviena veislė yra savita, priešingai nei, pavyzdžiui, Etiopijoje, Kenijoje, Brazilijoje ir Peru auginamos vienodesnės kavos. Kiekvienoje saloje yra savitų mineralų, dirvožemių, klimato sąlygų, aukštumų – visa tai lemia kavos savybių skirtumus.
Pavyzdžiui, Sumatroje, Ačeho provincijoje, kuri yra kalnuotas regionas, yra Takengonas.
Šiame regione yra Gayo kalnai, kuriuose kava apdorojama drėgnuoju būdu. Taip pat yra gerai žinomas Mandhelingas, daugelio laikomas viena geriausių kavos rūšių pasaulyje, kur gaminama „natūrali kava”. Žinoma, yra ir Java, kita Indonezijos sala, kurios vardas plačiai žinomas kavos rinkoje. Tikriausiai jau teko girdėti plačiai paplitusį posakį „Duok man puodelį Javos” arba prancūzišką kreipinį „Une tasse de Java”. Garsiausios šios salos valdos yra Blawan, Jambit, Kayumas ir Pankur.
Į pietus nuo Sumateros salos yra didžiausia šios kilmės robustos, t. y. neplautos ir nešlifuotos EK-1, pasiūla. Vidurio ir rytų Javoje, taip pat per Balio sąsiaurį į Balio salą, Floreso saloje, priklausomai nuo jos aukščio virš jūros lygio, galime pamatyti ir arabikos, ir robustos produkciją.
Sulavesi, kadaise vadintame Celebesu, augo kokybiška aukštumų robusta, bet dabar ji peraugo į gražią arabikos produkciją.
Netgi Indonezijos Papua galima pamatyti šiek tiek arabikos, tačiau dėl geografinės padėties (labai toli nuo kavos pramonės įmonių) ją vis dar nelengva kontroliuoti ir gabenti.
PTPN angliškai reiškia PT.Perkubunan Nusantara, nacionalinę plantacijų bendrovę. Dabar vietoj to jie šią kokybę vadina R/WP (Robusta/Wet Process). Organizuoja tokias valdų grupes kaip Bangelan ir Malangsari, Gunung Gumitir, Silosanen ir Kaliselogiri ir kt.
Puikios žalios spalvos paslaptis Mandhelingo procesai būtų unikalūs savo procedūromis.
Vyšnių rinkimas rankomis Vakare vyšnias išskobti Pergamentą nuplaukite ir palaikykite vieną naktį Pamirkykite pergamentą ir džiovinkite saulėje 2-3 dienas, priklausomai nuo oro sąlygų (M/C 35 % arba daugiau). Išdžiovintą pergamentą išlukštenkite į drėgnas šparagines pupeles Drėgnas šparagines pupeles džiovinkite saulėje 1-2 dienas, kol M/C paprastai bus 15-18 %. Mašininis apdorojimas, kad būtų pašalinti lengvi ir suskilę, pašaliniai daiktai (gravitacinis sijotuvas)
Vos išlukštenus drėgną pergamentą (M/C 35 % arba daugiau), šlapios šparaginės pupelės vis dar būna balkšvos spalvos.
Tačiau dėl insoliacijos proceso jos tampa žalsvos, nes proplastidų organai diferencijuojasi į chloroplastus. Toks pat procesas vyksta ir su šparagais; saulėje jie tampa žali, bet tamsioje aplinkoje galime pasigaminti baltus šparagus.
Indonezija nuo seno garsėja plaunamomis robustomis. Taikomi du metodai: vadinamasis sausasis ir drėgnasis. Sausuoju metodu iš tikrųjų natūraliai išdžiovinta saulėje išdžiovinta robusta yra valoma karštu vandeniu. Šios kavos vadinamos A.P. Šios santrumpos kilmė tikriausiai yra „po poliravimo”.
Kai robustos apdorojamos klasikiniu būdu, vadinamuoju šlapiuoju metodu, jos būdavo klasifikuojamos priklausomai nuo paruošimo kokybės.
Pramonės ir prekybos departamentas yra atsakingas už tarptautinę prekybos politiką, o Žemės ūkio departamentas – už vidaus gamybą ir plėtrą. Tačiau pastaraisiais metais Indonezijos vyriausybė vykdė reguliavimo mažinimo politiką, todėl daugiausia dėmesio skyrė Indonezijos kavos eksportuotojų asociacijai (AICE), kuri plėtoja ir prižiūri pramonę.
AICE buvo įsteigta 1979 m., kad atstovautų visiems eksportuotojams ir užtikrintų koordinavimą, reikalingą padėti pramonei viduje ir reklamuoti kavą užsienyje. AICE turi 13 filialų Indonezijoje, o pagrindinė būstinė yra Džakartoje. AICE yra daugiau kaip tūkstantis narių, tačiau tik nedidelė jų dalis kasmet aktyviai dalyvauja veikloje. Narių funkcija – pirkti iš smulkiųjų augintojų nerūšiuotą kavą, o paskui ją paruošti pagal eksportui reikalingą standartą. Jie turi finansuoti vyšnių pirkimą ir atsargas, kurios laikomos reguliariems eksporto įsipareigojimams vykdyti. 1990 m., atsižvelgdama į užsienio pirkėjų reikalavimus, pramonės organizacija nustatė naujus rūšiavimo standartus. Tai ne tik pagerino Indonezijos patikimumo reputaciją, bet ir ilgainiui pagerino eksportuojamų vyšnių kokybę.
Vietinis vartojimas
Indonezijos vidaus vartojimas augo kartu su šalies gerove ir gyventojų skaičiumi. Prieš kelis dešimtmečius vidutiniškai per metus buvo suvartojama 1,5 mln. maišų, o dabar – beveik 5,0 mln. maišų. Valdžios institucijos pripažįsta, kad gamyba turi atitikti eksporto poreikius ir vidaus vartojimą.
Tradicinis kavos vartojimo būdas – gerti kavą, vadinamą „kopi bubuk”, kuri yra giliai skrudintų kukurūzų, ryžių ir sojų pupelių mišinys su robusta veisle. Ji smulkiai sumalama (nes indoneziečių kalba „bubuk” reiškia miltelius), užpilama virintu vandeniu ir įdedama cukraus. Nusistovėjęs mėgaukitės saldžiu juodu skysčiu. Šiandien kartu su šiuo būdu miesto gyventojai ėmė mieliau ragauti lašinę kavą, kuriai gaminti naudojama aukštos kokybės arabika, pavyzdžiui, Mandheling arba Sulavezio.
Malonu žinoti
Kavos pasiūla Indonezijoje susiduria su problema, nes jaunoji karta linkusi palikti dirbamus laukus ir persikelti į miestus. Tai ne tik kavos lauko, bet ir rankų darbo kavos rinkėjai bei sandėlio darbuotojai.
Šioje šalyje šiuo metu gyvena 260 mln. gyventojų ir jų skaičius augs iki 2050 m. Šie faktai yra privalumas vartojimui, o ne gamybai.
Šviežių kavos pupelių galite užsisakyti su Cofmos prekiniu ženklu.
