Idealūs stebėtojai
Jokia knyga, joks gydytojas neatstos savos skvarbios minties ir atidaus stebėjimo. Kaip ir visi mokslai, vaikų psichologija remiasi stebėjimais. Atrodo, nėra nieko paprastesnio vaikai taip įvairiai reiškiasi, kad tik spėk fiksuoti faktus! Bet čia iš karto atsiranda daugybė keblumų.
Pirmiausia – koks stebėjimo tikslas? Juk neįmanoma stebėti visko iš eilės, negalima registruoti kiekvieno vaiko judesio ir kiekvieno žodžio. Todėl net vadinamieji sudėtingi stebėjimai (atliekami ilgą laiko tarpą ir aprėpiantys daugelį vaiko elgesio sričių), žinoma, nėra ištisiniai tiesiogine šio žodžio prasme. Čia pasirenkama: pažymima tai. kas, stebėtojo nuomone, yra svarbu, reikšminga, ypač tai, kas rodo vaiko elgesio naujus bruožus, naujas psichines ypatybes, naujas išgales.
Tokių stebėjimų rezultatai paprastai surašomi dienoraščiuose. Čia norėtųsi pabrėžti, kad svarbus vaikų psichikos raidos dėsningumus nušviečiančių faktų šaltinis gali būti ne tik specialistų, bet ir tėvų dienoraščiai. Tyrinėtojai savo darbuose remiasi ne tik psichologų dienoraščiais, pavyzdžiui: N. Menčinskajos ,,Vaiko vystymosi dienoraštis”, bet ir motinų ne psichologių užrašais (čia paminėtinos A. Pavlovos, E. Stančinskajos knygos).
Nemažai tokios rūšies literatūros spausdinama žurnale ,.Semja i škola”. Kartais tėvų ir motinų užrašai aprėpia kelerių metų laikotarpi, kartais- trumpesnį; per tą laikotarpį akyli tévai sugebėjo įžvelgti ką nors svarbaus… Kartais tai paprasčiausi dokumentiniai užrašai, kartais – stebėjimai, kuriems būdingas nuostabus rašytojo įžvalgumas, pavyzdžiui: puikaus vaikų rašytojo N. Nosovo ,,Sakmė apie mano draugą Igorį”, arba L. Pantelejevo ,,Mūsu Maša”nuolat ir nuosekliai. Taigi padėti plėtoti šią mokslo sritį gali kiekvienas, sistemingai stebėdamas savo vaiką. Bet svarbiau, aišku, kitkas mėdamiesi savo kūdikiu, jo psichikos raidos apraiškomis, savo ,,pedagoginio poveikio” rezultatais, tėvai gali auklėti vaiką sąmoningiau, išmaningiau, pakankamai savikritiškai.
Žinoma, čia jūs užrašysite visus, jūsų nuomone, svarbius mažojo poelgių, kalbų, žaidimų ir piešinių momentus… Tikriausiai ir jums patiems kils kokių nors minčių ir nuomonių apie stebimus reiškinius. Stenkitės būti objektyvūs – rašydami nepainiokite savos nuomonės bei išvadų su vaiko elgesio išorinėmis apraiškomis.
Tai įvykdyti kartais esti sunku. Štai vaiką pralinksmino pokštas. Bet kodėl jis juokiasi? Ar suprato jis pokštą? O gal juokėsi iš draugiškumo”, todėl, kad juokėsi visi? Regėtą reiškinį tinkamai paaiškinti pavyksta ne iš karto. Patyrę stebėtojai rašo tarsi paralelinius dienoraščius – atskirai užrašo tai, ką tiesiogiai stebi, ir dar galimą paaiškinimą. Be to, esama ir ne ištisínių, o atrankinių stebėjimų. Tada stebėtojas gali tam tikrus vaiko vystymosi bruožus ištirti ypač kruopščiai.
Klasikinis atrankinių stebėjimų pavyzdys – C. Darvino atlikti savo sūnaus vystymosi stebėjimai. Gautus duomenis vėliau jis panaudojo knygoje ,,Žmogaus ir gyvulių emocijų reiškimasis”. Kitas pavyzdys tarybinio kalbininko A. Gvozdevo darbas. Jis ištisus aštuonerius metus kasdien fiksavo savo sūnaus kalbą. Remiantis šiais užrašais, parašyta knyga ,,Rusų kalbos gramatinés sandaros formavimasis vaiko kalboje”.
Beje, del vaikų kalbos raidos stebėjimų, tai čia tėvas ir motina gali ypač daug padėti. Prieš keletą metų filologijos daktaras A. Leontjevas, pabrėžęs didžiulę vaiko kalbos tyrinėjimo reikšmę ir pedagogikai, ir lingvistikai, kreipėsi į tuos, kurie tą kalbą girdi dažniau už kitus, į tėvus: ……Norint padėti plėtoti vaikų kalbos mokslą, visai nereikia būti lingvistu ir psichologu. Pakanka būti tiesiog atidžiam ir pastabiam.
Ligi šiolei beveik visi vaikų kalbos tyrinėtojai remiasi tėvų ir motinų dienoraščiais, kur kasdien buvo užrašoma, ką, kada ir kaip pasakė vaikas… Jūs taip pat galite padėti mokslui, nagrinėjančiam vaikų kalbą. Čia svarbiausia stebėti, kaip kalba jūsų vaikas, kada ir kokia tvarka pradeda vartoti žodžius, kaip perpranta gimtosios kalbos gramatinę sandarą. Juo sistemingesni ir išsamesni jūsų užrašai, juo jie bus vertingesni. Ypač įdomūs vaiko kalbos duomenys iš to laikotarpio, kai jis tik pradeda kalbėti – maždaug nuo metų iki pustrečių trejų metų”.”
Apskritai reikia pasakyti, kad tėvų padėtis tam tikru atžvilgiu čia patogesnė negu specialistų. Juk vaiko elgesys darosi nenatūralus, sukaustytas, kai jis jaučia arba žino, kad yra stebimas (arba tiesiog mato žmogų, prie kurio yra nelabai pripratęs). Todėl tyrinėtojui tenka slėptis” vaikų, griebtis visokiausių techninių gudrybių, sakysim, naudotis televizijos kamera, atsitverti specialiomis stiklinėmis sienelėmis, praleidžiančiomis šviesą tik iš vieno šono… Arba jis turi ..prisipratinti” vaikus, kurių elgesį tyrinėja. Tėvas ir motina šiuo atžvilgiu kur kas pranašesni palyginti su ,,pašaliniu stebėtoju”.
