Ji ramiai sėdėjo automobilyje, tvirtai sunėrusi rankas po pledu

Kai ponas Fosteris vėl pasirodė, vyresnysis tarnas padėjo jam apsivilkti paltą. Ponia Foster išskubėjo į lauką ir įlipo užsakytą kadilaką. Vyras ėjo paskui ją, bet lipo laiptais lėtai ir stabtelėjęs pusiaukelėje pasižiūrėjo į dangų bei giliai įkvėpė šalto rytmečio oro.

– Atrodo, bus rūkas, — pasakė jis, atsisėsdamas šalia žmonos.— O prie aerouosto jis visados būna tirštesnis. Nenustebčiau, jei tavo reisas būtų atidėtas.
-Nekalbėk taip, brangusis, prašau tavęs.

Jie vėl tylėjo, kol automobilis, perkirtęs upe, įvažiavo į Long Ailendą.

– Su tarnais aš jau susitariau, pasakė ponas Fosteris. — Nuo šiandien jie palieka namus. Šešetą savaičių mokėsiu jiems po pusę algos, o Vokeriui pasakiau, kad pasiųsiu telegramą, kai jie bus mums reikalingi.

– Taip, pritarė ji. -— Jis man minėjo.
– Šį vakarą aš persikraustau į klubą. Bus visai malonu pakeisti aplinka.
– Taip, brangusis. Aš rašysiu tau.
– Retkarčiais užeisiu į namus patikrinti, ar ten tvarka. Tada paimsiu ir paštą.
– Negi tu iš tikrųjų manai, kad Vokeriui nereikia pasilikti ir prižiūrėti namus? nuolankiai paklausė ji.
– Nesąmonė. Tai visai nereikalinga. Dar ko, turėčiau mokėti jam visą alga.
– Na, taip, žinoma, — pritarė ji.
– Kita vertus, niekada negali žinoti, ką jie, vieni likę namuose, sugalvos daryti, pareiškė ponas Fosteris. Paskui jis išsitraukė cigarą ir sidabruotu peiliuku nupjovęs galiuką spragtelėjo auksiniu žiebtuvėliu.

Ji ramiai sėdėjo automobilyje, tvirtai sunėrusi rankas po pledu.

– Rašysi man? — paklausė.
– Matysime, — atsakė jis, — bet vargu. Žinai, nemėgstu rašyti laiškų, kai neturiu ką nors ypatinga pasakyti.
– Taip, brangusis, žinau. Tai ir nesivargink.

Toliau jie važiavo Karalienės bulvaru, o kai priartėjo prie pelkingos lygumos, kurioje yra Aidlvaildas, rūkas sutirštėjo ir automobilis ėmė lėčiau važiuoti.

– O, Dieve! sušuko ponia Foster. Dabar tai aš tikra, kad pavėluosiu! Kelinta valanda?

– Liaukis nervintis, pasakė seniokas. — Dabar jau nesvarbu. Roisas tikrai atidėtas. Tokiu oru niekados neskrendama. ir apskritai, nežinau, kam tau reikia važiuoti.