Pokostas. Natūralus pokostas gaminamas iš sėmenų arba kanapių aliejaus. Kartais gali būti primaišoma sojos arba tungomedžio aliejaus.
Iš sėmenų gamintas pokostas yra pats geriausias. Iš kanapių — taip pat neblogas, tik jis yra tamsesnis. Vien iš sojos aliejaus gamintas pokostas yra pats prasčiausias — jis tamsus ir blogai džiūsta.
Paprasčiausias pokosto virimo būdas yra toks: pripylus ne daugiau kaip 3/4 katilo sėmenų arba kanapių aliejaus, reikia pamažu šildyti iki 100° temperatūros, kol pradės putoti ir garuoti. Smarkiai kaitinamas aliejus gali pradėti bėgti ir dar ko gero — užsidegti. įkaitinus iki 160°, reikia leisti aliejui kiek atvėsti, po to dėti sikatyvus — džiūvimą greitinančias medžiagas tokių medžiagų paminėtinos: švino raudė (surikas) ir švino gletas (šviesiai gelsvi milteliai). 25 kg aliejaus jų dedama 750 g. įdėjus sikatyvą, reikia aliejų vėl pamažu kaitinti iki 250-300° temperatūros ir, nuolat maišant, virti apie 2-3 val. Beverdant protarpiais reikia patikrinti aliejaus (dabar jau pokosto) džiūvimą. Jei užteptas ant skardos ir prieš ugnį pakaitintas verdamo pokosto sluoksnis, palyginti, greitai džiūsta, reikia nustoti virus. Per ilgai verdant, pokostą galima tik pabloginti: jis patamsėja ir nudažius lėčiau džiūsta.
Pusiau natūralūs, arba ekonomiškieji, pokostai yra gaminami aukštoje temperatūroje tirštinant natūralius sėmenų arba kanapių aliejus, po to, leidžiant karšto oro srovę, oksiduojami ir pagaliau — pridedama sikatyvų. Taip sutirštintas ir oksiduotas aliejus dar iki 45% skiedžiamas vaitspiritu, solventnafta ar kuriuo kitu skiedikliu. Iš tokių pokostų paminėtini: oksolis, mišrusis oksolis (su 30% saulėgrąžų aliejaus), sulfooksolis (jis dar veikiamas siera), polimerizuotasis pokostas IMS. Iš jų geriausiai vertinamas polimerizuotasis pokostas IMS. Jis tokio pat gerumo, kaip ir natūralus pokostas. Oksolis yra taip pat neblogas jungiklis, tik jis gerokai tamsesnis, dvokia žibalu, ir jo sluoksnis išdžiūvęs nėra toks patvarus. Labai tamsus yra sulfooksolis. Jis gali būti vartojamas tik tamsių spalvų dažams paruošti.
Lakai tai įvairių natūralių arba dirbtinių sakų tirpalai aliejuose bei eteriniuose skysčiuose-tirpikliuose.
Dauguma lakų yra skaidrūs, o išdžiūvę jie sudaro permatomą, tvirtą ir dažniausiai blizganti sluoksni. Jie vartojami gryniems ir dažytiems paviršiams lakuoti ir, kaip jungikliai, spalvotiems lakiniams dažams — emaliams gaminti.
Lakai dažniausiai skirstomi ir vadinami:
1) pagal kietas medžiagas (sakus ir pan.), iš kurių jie gaminami — natūralių sakų, kopalų, dirbtinių sakų, nitroceliuliozės, asialto, skalūno, kaučiuko ir kt. lakai;
2) pagal skystas medžiagas, kuriose sakai tirpdomi, — aliejiniai, spiritiniai ir kt. lakai;
3) pagal vartojimo būdą ir paskirti — vidaus, išorės, liesi, riebūs ir kt. lakai;
4) pagal specialią paskirtį — izoliavimui, impregnavimui, atsparūs karščiui, šarmams, rūgštims, matiniai, pusiau matiniai, svidinamieji ir kitokį lakai.
