Kol mokslas nebuvo išaiškinęs žmogaus kilmės, šia tema sklido daugybė legendų. Vienos tautos manė, kad žmogus nukritęs iš Mėnulio, kitos, kad žmonės išaugę kaip vaisiai ant stebuklingo medžio, trečios, kad žmogų sutvėrusi kažkokia dievybė, kuri lyg nulipdžiusi jj iš molio, lyg išdrožusi iš medžio arba akmens… Nors visos šios legendos ir labai skyrėsi turiniu, bet turėjo vieną bendrą bruožą: jos aiškino, kad žmogus atsiradęs antgamtiniu būdu. Mokslas palengva išaiškino šiuolaikinio žmogaus genealogiją ir jo išsivystymo istoriją, pradedant nuo iki žmogiškųjų formų.
Visi mokslo sukauptieji faktai tvirtai rodo, kad žmogus kilo iš gyvulių pasaulio. Tai vaizdžiai įrodo jau pati žmogaus kūno sandara, be to, žmogus daugiausia panašus į žmogbeždžiones (kaip žinoma, joms priklauso gibonas, orangutangas, gorila ir šimpanzė). Žmogbeždžionių ir žmogaus giminingumą rodo ir tai, kad jų kraujo grupės yra tokios pat, kaip ir žmonių. Dauguma ligų, kuriomis serga žmogus, taip pat serga ir beždžionės, ir šios ligos pasireiškia labai panašiai. Panaši yra ir smegenų sandara, nors žmogaus smegenys yra ne tik žymiai (beveik tris kartus) didesnės, bet pirmiausia kur kas sudėtingesnės ir tobulesnės.
Panašiai reiškiasi ir kai kurie žmogaus ir beždžionių jausmai, juokas, verksmas, baimė, pyktis arba nustebimas. Embrioniniu gyvenimo laikotarpiu žmogaus gemalas praeina įvairius vystymosi etapus. Iš pradžių jis būna panašus į buožgalvį, paskiau į roplio gemalą, į žemesniojo žinduolio, pagaliau beždžionės ir galų gale pasidaro panašus į žmogų. Penktą šeštą embrioninio vystymosi mėnesi žmogaus gemalas būna ištisai apžėlęs plaukeliais ir turi uodegytę. Taigi per devynis žmogaus gemalo vystymosi mėnesius tartum labai sutrumpintai pasikartoja daugelio anksčiau už žmogų buvusių gyvūnų rūšių vystymosi istorija. Taip reiškiasi visuotinis biologinis žmogaus gemalo plaukinės dangos schema dėsnis, pastebimas bet kurių gyvūnų gemalams vystantis.
Pavyzdžiui, nors dabartiniai paukščiai yra be, bet paukščių gemalai turi dantų užuomazgas, mat, jas turėjo pirmieji seniausieji paukščiai ir jų protėviai— ropliai. Šiuo požiūriu visų stuburinių gemalai tuo yra panašesni vienas į kitą, kuo jie jaunesni. Ypač panašūs yra beždžionės ir žmogaus gemalai.” Kur ir kada atsirado žmogus? Paskutiniais dešimtmečiais atliktų tyrinėjimų rezultatai aplamai leidžia duoti atsakymą. Maždaug prieš 25 milijonus metų šiltuose, drėgnuose Europos, Azijos ir Afrikos miškuose gyveno dideli miško gyvūnai apie 1,5 metro priklausę primatų būriui. Jie gyveno medžiuose, bet dėl savo gana žymaus dydžio turėdavo pėdomis remtis į apatines šakas, rankomis kabindamiesi už viršutinių, vadinasi, jie dažniausiai būdavo pusiau stačioje padėtyje.
Jie buvo panašūs į dabar gyvenančias žmogines beždžiones (žmogbeždžiones), bet jų galūnės buvo blogiau pritaikytos laipioti medžiais, negu šiandieninių beždžionių. Šios beždžionės jos buvo vadinamos driopitekais tai yra miškinėmis beždžionėmis, iš graikų kalbos žodžių „drias” ąžuolas ir „pitekos” — beždžionė) buvo bendri tiek dabartinių žmogbeždžionių, tiek ir žmogaus protėviai. Iš dabar gyvenančių žmogbeždžionių panašiausios I driopitekus yra šimpanzės, bet jų kūno proporcijos jau pasikeitusios. Driopitekų galūnės buvo vienodo ilgumo, o žmoginių beždžionių priešakinės galūnės yra žymiai ilgesnės už užpakalines.
Žmogaus kojos yra žymiai ilgesnės už rankas, bet kūdikis paprastai gimsta su vienodo ilgumo galūnėmis; jo kojos pradeda ilgėti tik po kelerių metų ir jos auga beveik iki subrendimo laikotarpio. Driopitekai gyvendavo grupėmis ir keliaudavo miškais, ieškodami maisto. Sprendžiant iš dantų sandaros, jie mito daugiausia augalais, bet, matyti, taip pat nevengė ir paukščių kiaušinių, paukščiukų, vabzdžių, o kai kada ir smulkių miško žvėrelių. Nors driopitekai gyvendavo daugiausia medžiuose, bet dėl savo sandaros jie galėdavo vaikščioti žeme keturiomis kojomis, o prireikus ir atsistoti.
Gibonas, gyvulys, gyvenąs medžiuose, ant žemės stovi netvirtai, pusiausvyrą palaiko priekinėmis galūnėmis.
