Eismo nelaimėse nukentėjusiųjų gyvybė taip pat priklauso nuo greitų ir teisingų vairuotojo veiksmų organizuojant asmenų, kuriems būtina skubi kvalifikuota medicininė pagalba, evakuaciją į gydymo įstaigą. Pagrindinis uždavinys, suteikiant pirmąją pagalbą nukentėjusiems eismo nelaimėje, yra pa šalinti grėsmę gyvybei. Toks pavojus gali susidaryti netekus daug kraujo, sustojus kvėpavimui, nutrūkus širdies darbui, šoko būsenoje (sunki organizmo reakcija į per stiprius dirginimus, susijusius su trauma), dėl žaizdos užkrėtimo ir kt.

Pagal savo pobūdį automobilių traumos skirstomos taip: nukentėjusiems dažniausiai traumuojama galva (72%), paskui apatinės galūnės (47%), krūtinės ląsta ir stuburas (36%), rankos (29%), pilvas ir dubens sritis (15%). Paprastai nukentėjusieji traumuojami keliose skirtingose kūno vietose.

Eismo nelaimėse dažniausiai susitrenkiama bei susižeidžiama, lūžta šonkauliai, vairuotojui krūtine atsitrenkus į vairą, o deformuojantis kabinai, vairuotojams ir keleiviams suspaudžiamos kūno dalys. Sutrenkus galvą, galimas smegenų sukrėtimas, kuris pasireiškia sąmonės netekimu, galvos skausmu ir vėmimu. Sutrenkus pilvą, gali būti sužalojami vidaus organai ir prasidėti vidinis kraujavimas, kurį paprastai lydi vis didėjantis skausmas pilve. Dėl šių požymių nukentėjusieji pirmiausia reikia evakuoti į gydymo įstaigą.

Kartais, kai nukentėjęs žmogus yra be sąmonės ir nejuda, gali susidaryti apgaulingas įspūdis, kad jis jau miręs, o kai tikrinant paprastais metodais nejaučiama pulso ir kvėpavimo, tik pasitvirtina pirmasis įspūdis, todėl galima prieiti neteisingą išvadą, kad medicininė pagalba nebereikalinga. Nereikia skubėti daryti tokią išvadą. Stipriai pažeidus gyvybines funkcijas, o tai dažnai atsitinka po sunkių traumų, nukentėjusiojo pulso ties spinduline arterija, kur dažniausia jis yra tikrinamas, galima nejausti, o kvėpavimo vizualiai galima nepastebėti.

Tuo atveju pulsas tikrinamas kaklo šoniniame paviršiuje (ties miego arterija), o kvėpavimas lengvai nustatomas veidrodžiu: jeigu prie nukentėjusiojo burnos bus priartintas veidrodis, tai net silpnai kvėpuojant jis aprasos.

Jeigu žmogus nekvėpuoja ir neplaka jo širdis, dar nereiškia, kad nėra prasmės kovoti už žmogaus gyvybę. Tokia būklė vadinama mirtimi, ji yra pereinamoji tarp gyvybės ir mirties. Jos trukmė 5-6 min. Paskui gyvybė nutrūksta, ir žmogų ištinka biologinė mirtis.

Rusenančios gyvybės požymis yra vyzdžio reagavimas į šviesą; priartinant šviesos šaltinį (lemputę, uždegtą degtuką), vyzdys sumažėja, o atitolinant išsiplečia.

Toks pat požymis yra ir odos uždegiminė reakcija: nudeginta gyvo žmogaus oda parausta (tam gali būti panaudotas degtukas, cigaretė ir kt.); mirusio žmogaus oda į nudegimą nereaguoja.

Nukentėjusius eismo nelaimėje reikia išnešti iš automobilio arba nunešti nuo važiuojamosios kelio dalies, ir paguldyti saugioje vietoje. Tais atvejais reikia elgtis labai atsargiai, kad sužalotam žmogui nebūtų dar labiau pakenkta. Vengiant nereikalingų judesių, reikia atlaisvinti veržiančias drabužių dalis ir apžiūrėti nukentėjusįjį: jeigu jis nepraradęs sąmonės ir gali kalbėti, išsiaiškinti sužalojimo vietą ir pobūdį, o paskui nedelsiant suteikti pirmąją medicininę pagalbą, laikantis tokios tvarkos: sustabdyti gyvybei pavojingą kraujavimą; jeigu nukentėjęs nekvėpuoja, atlikti dirbtinį kvėpavimą; sutvarstyti žaizdą; jeigu sulaužyti kaulai, uždėti įtvarą.