AUGALŲ DERINIAI
Sudarant puokštes iš skintų gėlių, galima nepaisyti tų agrotechnikos reikalavimų, kurių būtina laikytis augalus auginant viename inde. Tačiau svarbu, kad žiedai ir šakelės atitiktų sumanymą ir sudarytų spalvinę harmoniją. Puokštes galima sudaryti iš vienarūšių pavyzdžiui, rožių arba tulpių, ir įvairiarūšių, sakysim, rožių ir kardelių arba frezijų, tulpių ir lauminių, gerberų ir frezijų.
Puokštes labai paįvairina šakelės, ypač su uogomis: erškėčio, šaltalankio, šermukšnio, putino, raugerškio. Tačiau nereikia pamiršti, kad ir augalų pasaulyje yra negretintinų dalykų. Razetų negalima merkti su gvazdikais, nasturtomis, jacintais, leukonijomis ir daugeliu kitų gėlių, nes jos greitai nuvystų. Taip pat greitai vysta kartu pamerktos kvapiosios našlaitės ir pakalnutės, o neužmirštuolės — su narcizais, rožės — su gvazdikais. Į vieną indą nemerktinos tulpės su narcizais. Nors tokia puokštė atrodytų nepriekaištingai, bet narcizų išskiriamos medžiagos kenkia tulpėms. Kvapieji pelėžirniai merkiami atskirai, nes kitos gėlės jų kaimynystėje greitai vysta.
KOMPOZICIJOS PLOKŠČIOSE VAZOSE
Plokščioje vazoje pirmiausia reikiamoje vietoje įtvirtiname kenzaną, pripilame vandens, o tada komponuojame puokštę. Kenzanas prie indo pritvirtinamas rankose suminkštintu plastilinu. Ir indas, ir rankos turi būti sausi, nes prie drėgnų daiktų plastilinas nelimpa. Salia reikia turėti indą su vandeniu, kurį panardinamas žiedkotis, atnaujinant pjūvį.
Pirmiausia susmeigiamos šakos, po to gėIės, paskiausiai — lapai, kuriais uždengiamas kenzanas. Visi šie elementai turi derintis. Kai kuriama tradicinės formos puokštė, iš pradžių ant laikiklio smeigiamas centrinis, aukščiausias elementas, po to —į dešinę ir — kiti. Žiedkotis pjaunamas tiesiai, o šakelės įstrižai arba net nusmailinamos kaip pieštukas (tiesiai nupjautos sumedėjusios šakelės negalima įsmeigti). Gėlės ir šakos ant kenzano susmeigiamos vienoje vietoje. Netinka jų išmėtyti plačiai. Kompozicija turi atrodyti kaip rankoje laikoma puokštė.
Plokščiose vazose nereikia komponuoti neproporcingai aukštų puokščių. Kaip minėta, puokštės turėtų būti ne aukštesnės kaip 1-2 vazos skersmenys plius jos aukštis.
Sukomponavus puokštę indo krašte, likusiame vandens paviršiuje atsispindinčios gėlės ir šakos teikia papildomą efektą. Kai indas labai didelis, kitame vazos krašte galima ant mažesnio kenzano sukomponuoti miniatiūrinę puokštelę, pakartojant didžiosios puokštės spalvinę gamą.
Kai neaišku, ar reikalingas vienas ar kitas lapas, žiedas, reikia uždengti jį ranka ir žvilgterėti, kaip geriau: su juo ar be jo.
Baigiant kompoziciją, reikia patikrinti, ar ji gerai pritvirtinta, ar nematyti kenzano. Po to puokštė statoma tinkamiausioje vietoje ir pripilama daugiau vandens (plokščias indas — iki viršaus). Kenzaną dengiantys lapai neturi siekti vandens. Jei kompozicija bus matoma iš visų pusių, apžiūrima, ar visi elementai vienodai gražūs iš visų pusių, ar vienas žiedas neužgožia kito, ar nereikia dar ko nors pašalinti ar pridėti.
Gėlių parodoms dažnai kuriamos tematinės puokštės ar gėlių sienos, Kartais jų paskirtį nurodo parodų organizatoriai . Pasirenkant patiems, reikėtų atsisakyti jau nusibodusių ir standartinių pavadinimų: „mamytei”, „tėveliui”, „sesutei”, „uošvei” ir t. t.
