Vos tik gimus iš karto refleksai paskatina veikti pagrindines organizmo sistemas (kvèpavimo, kraujotakos, virškinimo). Ligi gimimo momento iš esmės subręsta ir žindimo bei orientacinis virškinimo refleksų mechanizmas tereikia paliesti küdikio lūpų kam. pelius, liežuvio gleivinę ir tie refleksai sužadinti. Kai kūdikis žinda motinos krūtį, jis visai liaujasi judéti (.,mitybinis susikaupimas”).
Gerai visiems žinoma, kad pasuptas naujagimis nustoja verkti nurimsta. Tai vestibiuliarinis susikaupimas” susijęs su vestibiuliarinio aparato dirginimu. Pirmosiomis dienomis pastebimi ir savisaugos refleksai. Stipriai suerzinta oda (pavyzdžiui, darant injekciją) sutrūkčioja. Kai prieš akis žybčioja šviesa, kūdikis užsimerkia. Staigiai sustiprėjus apšvietimui, naujagimio vyzdžiai susiaurėja. Visos šios reakcijos padeda išvengti dirginimo arba bent apriboti jo veikimą.
Tačiau naujagimis gali ne tik vengti, bet ir siekti dirginimo. Stebėjusieji naujagimius gimdymo namų vaikų kambaryje teigia, kad daugumos vaikų galvutés lyg saulėgrąžos pasuktos į šviesą. Taip pat nustatyta, kad jau pirmosiomis dienomis kūdikis gali sekti létai slenkantį šviesos šaltinį.
Ryški šviesa kūdikį erzina; kambarys, kuriame gyvena naujagimis. neturi būti apšviestas per stipriai. Verksmu mažiulis gali reaguoti į triukšmą ir stiprius garsus, jis krūpčioja nuo trankomų durų, čaižaus skambučio. Saugokite vaiką nuo stiprių garso dirgiklių.
Naujagimio oda labai jautri: jau nuo pat pirmos dienos jis jautrus šilumai, šalčiui, skausmui. Be to, atidžiai stebédami, pamatysite, kad jis jis ramus. Nepakankamai skiria, kaip prie jo liečiamasi. Jei švelniai švelniai, šiurkščiai – kūdikio raumenys tuoj pat įsitempia, jis verkia. Jeigu su juo elgiamasi tvirtai, drąsiai – jis ramus. Jeigu negrabiai, kūdikis iš karto tai pajunta ir sunerimsta.
Naujagimis gana jautrus maisto skoniui. Kai kurie vaikai jokiu būdu negeria nesaldintos arbatos. Jau savaités kūdikis susiraukęs išspjaus sūrų arba kartų maistą. Dar reikia paminėti ir naujagimiui būdingus atavistinius refleksus, tai jis yra perémęs iš tolimų protėvių gyvūnų. Ilgainiui jie išnyks. Antai vadinamasis čiupimo refleksas. Vos tik prisiliesk prie vaiko delno, ir jis gali net pakilti, sugniaužęs delne daiktą, kuriuo palietei.
Anglų tyrinėtojas Robinsonas (kurio vardu šis refleksas kartais ir vadinamas) yra stebėjęs, kaip dviejų savaičių küdikis 2 minutes laikėsi įsikibęs geležinio virbo ir, galima sakyti, nenuvargo. Bet vaiko judesiai, skatinantys jo psichikos raidą, išsirutulios ne iš šio reflekso; ju pagrindas čiupimas, sudirginus pirštus (ne delnus),
Tas pat pasakytina apie šliaužiojimo refleksą, kuris išryškėja palietus vaiko padus: tikras šliaužiojimas nieko bendra su šiuo refleksu neturi. Igimtam refleksui išblésus, tikras šliaužiojimas prasideda nuo rankų judesių; vaikas siekia įdomaus daikto, ,,žengia” rankomis ir juda į priekį.
Tačiau visų palyginti negausių paveldėtų mechanizmų prisitaikymui prie naujų gyvenimo sąlygų vaikui vis dėlto neužtektų, jeigu į kovą už jo gyvybę jau nuo pat pirmų minučių nestotų suaugęs žmogus. Tai lemiama naujagimio gyvenimo salyga. Fiziologinį motinos ir vaisiaus ryšį pakeičia vaiko ryšiai su jį prižiūrinčiais, jo gyvybę saugančiais suaugusiais žmonėmis.
,,Žvalumo kompleksas” Tas faktas, kad naujagimio elgsenoje esama naudingų reakcijų, leidžia daryti išvadą, kad didžioji dalis nervinių ląstelių ir jas siejančių skaidulų yra subrendusios priimti aplinkos dirgiklius ir atsakyti į juos. Didžioji dalis, bet toli gražu ne visos.
Visoms motinoms matytas toks vaizdas: pamaitintas ir ant sauso vysto rankutės ir kojytės netyklo paguldytas mažiukas neguli ramiai – tvarkingai skeryčioja, rankų pirščiukai čia susigniaužia į kumštelius, čia išsiskečia, akytés laksto” ir dažnai viena žiūri i vieną pusę, kita – i kita (atrodo, kad kūdikis žvairuoja), be paliovos keičiasi veido išraiška – antakiai pakyla ir nusileidžia, kakta susiraukšlėja.
Daugeliui naujagimių būdingas ir per didelis jautrumas. Jie krūpčioja ne tik nuo netikėtų garsų, ryškios šviesos: tai galima pastebėti ir kai kudikis pabunda, ir kai jis atpila maistą arba šlapinasi, ir kai netikėtai jį perkeliame iš vienos vietos į kitą įtikinantys
Naujagimio netvarkingi judesiai ir didelis jaudrumas faktai, kad slopinimo procesai dar silpni, ir jaudinimas tarsi apima visą galvos smegenų žievę. Naujagimio smegenų svoris sudaro vidutiniškai ketvirtadalį suaugusiojo smegenų svorio. Be to, suaugusiojo smegenų svoris sudaro keturiasdešimtąją dalį kūno svorio, o naujagimio šis rodiklis kur kas didesnis – jo smegenys sudaro maždaug aštuntąją dalį viso kūno svorio.
Naujagimio smegenų ląstelių tiek pat, kiek ir suaugusiojo (15 milijardų!), bet pačios ląstelės dar nepakankamai išsivysčiusios. Jau gimusio vaiko intensyviai rutuliojasi žievės ląstelių forma ir dydis, ypač kaktos srities. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais smegenys per mėnesį priauga 30 gramų. Padaugėja nervinių ryšių tarp įvairių ląstelių ir įvairių jų grupių. Nervinės skaidulos apsidengia specialiu apvalkalu – mielinu.
Ypač greitai vystosi žievės dalys, susijusios su išorinių įspūdžių prienimu: pavyzdžiui, tik per dvi savaites didžiųjų pusrutulių regimojo lauko žievės plotas padidėja dvigubai. Normaliomis sąlygomis naujagimiui pakanka regėjimo ir klausos įspūdžių (,,sensorinės informacijos”), kuriuos jam teikia jį prižiūrintys suaugusieji, todėl smegenų brendimas yra savaime suprantamas. Bet jau buvo sakyta, kad jeigu jutimo organai negalėtų treniruotis ir teikti smegenims įvairių aplinkos signalų, neišvengiamai sulėtėtų raida. Visa laimė, kad artimieji pirmosiomis dienomis ir savaitėmis ypač karštai trokšta bendrauti su mažuoju.
Naujagimio miegas ir nemiegojimas iš pradžių maža kuo tesiskiria: net miegantis vaikas gali be pertraukos judėti, panašiai kaip chaotiškai jis juda (apie tai jau rašyta) nemiegodamas; o nemiegojimas panašus į ju: vaikas tarytum systosi pamažu i menesio pabaigą atsiranda naujų požymių, nes vystosi dar dvi mažojo susikaupimo rūšys – klausymo ir regėjimo.
Maždaug tuo laiku vaikas pradeda sekioti akutėmis lėtai judančius daiktus (o vėliau įsistebeilyti ir į nejudančius). Greitai mažasis ,,aptiks” savo rankutes. Pirmųjų sąlyginių refleksų atsiradimas rodo, kad vaikui užmegzti ryšius su aplinka jau padeda smegenų žievė. Dar visai naujagimis, vos paimtas ant rankų tokia poza, kaip paprastai maitinamas, ima sukioti galvą, ieškodamas maisto, žiojasi, ima čiulpti.
Pirmo mėnesio pabaigoje ar antro mėnesio pradžioje kūdikis ima pažinti suaugusiji. Sunku tiksliai pasakyti, kaip mes jam atrodom, greičiausiai jam svarbu žmogaus veidas, tikriau sakant, viršutinė kūno dalis. Daugmaž tuo pačiu metu nušvinta pirmasis šypsnys, labai džiuginantis artimuosius. Iš tikrųjų labai svarbu, kad mažasis patiria jau ir teigiamų emocijų. Ligi šiol jis temokėjo reikšti nepasitenkinimą. Tai, kad jis alkanas, kad šlapi vystyklai ir jam šalta, kad jis nuvargo ir nori miego, naujagimis pranešdavo riksmu (tinkamai auklėjant, spiegiamą ,,ua” nejučiomis pakeičia ne toks intensyvus nemalonių išgyvenimų reiškimas verksmas). Taigi neigiamos emocijos pirmomis vaiko gyvenimo savaitėmis yra labai reikšmingos.
O su kuo siejasi pirmosios naujagimio teigiamos emocijos? Pastebėta. kad organizmo poreikių patenkinimas savaime jų nesukelia. Pamiegojus praeina nuovargis, pavalgius – alkio neramumas, bet tai tik nuslopina neigiamas emocijas. O štai džiaugiasi mažasis tik dėl to, kad su juo bendrauja suaugęs žmogus! Be to, pasirodo, šis džiaugsmas gali būti be galo svarbus naujagimiui, jis kyla net tada, kai ,,gyvenimo sąlygos” (alkis, nuovargis, šaltis, nepatogi padėtis) turėtų pravirkdyti. Vadinasi, įvyksta labai svarbus dalykas patenkinamas vaiko bendravimo poreikis.
