Vienerių metų vaikas, motinos prašomas, parodo, kur jo nosis, akytės, kojytės. Bet štai to paties prašo kiti žmonės ir vaikas nevykdo prašymo, jis tiesiog jo nesupranta. Mat signalas veiksmams kol kas yra ne patys žodžiai, o motinos gestai, mimika, intonacija.
Kai suaugęs sako vaikui: ,,Duok rankutę“, jis savo žodžius palydi tam tikru gestu. Vaikas suvokia šių žodžių ir gesto ryšį, supranta bendrą situacijos reikšmę ir į ją reaguoja. Tik ilgainiui mažasis pradeda suprasti žodžius nepriklausomai nuo to, kas juos sako ir kokiais gestais juos palydi. Žodžiai pamažu įgauna savarankišką reikšmę.
Vaiko suprantamų žodžių skaičius (vadinamasis pasyvusis žodynas. kurį reikia skirti nuo aktyviojo žodyno, t. y. paties vaiko tariamų žodžių) sparčiai didėja pirmą antrųjų metų pusmetį ir ypač antrą pusmetį. Pirmiausia vaikas išmoksta artimiausių savo aplinkos daiktų pavadinimus. paskui suaugusiųjų vardus, žaislų ir galiausiai kūno ir veido dalių pavadinimus. Dvejų metų vaikas praktiškai supranta visus žodžius, kuriais suaugusieji vadina aplinkos daiktus.
Tam padeda nuolatinis, įvairus suaugusiųjų bendravimas su vaiku, didėjanti mažojo patirtis (ypač išmokus vaikščioti). Paprastai pusantrų metų vaikas ir pats pradeda klausinėti daiktų pavadinimų. Iš pradžių jis tik rodo pirštu kuriuos nors daiktus ir klausiamai žiūri į suaugusįjį. Kai kada jis kartu ištaria ir tam tikrus garsus. Paskui prie gesto pridedami žodžiai: „Kas čia?.. Kas čia?” Tiesa, iš pradžių mažasis domisi ne tuo, kaip jūs pavadinsite daiktą. Jam tiesiog svarbu, kad jam būtų atsakyta. Tačiau, padaręs išvadą“, kad su aplinkiniais galima bendrauti kalba, jis gana greitai pradeda reikalauti, kad jam būtų ne bet kaip, bet iš esmės atsakoma.
..Kas čia… kaip vadinasi?” – klausia mergaitė motiną, pirštu rodydama kėdę. Motina juokaudama jai sako: ,,Tai stalas”. Mergaitė nepatenkinta ir vėl klausia to paties. Motina vėl juokauja: Tai lovytė”. Klausimas dar pakartojamas. Pagaliau motina teisingai atsako, mergaitė patenkinta ir pakartoja: „Kėdė”.
Žinoma, tokie juokavimai yra prasmingi tada, jeigu antrų metų ma-žiukas žino daikto pavadinimą. Įdomu tai, kad vaikas beveik niekada nesutinka su neteisingu pavadinimu ir reikalauja teisingo.
Tokiais klausimais vaikas tarsi tikrina savo žinias.
Trečiaisiais gyvenimo metais mažasis žengia naujus suaugusiųjų kalbos supratimo žingsnius. Svarbu tai, kad ne tik padaugėja suprantamų žodžių, bet keičiasi ir paties supratimo kokybė. Galima pastebėti štai ką: vaikas pradeda klausyti, ką kalbasi suaugusieji, jam patinka klausytis pasakų, eilėraščių, pasakojimų. Vadinasi, jis supranta ne tik instrukcinę kalbą, tiesiogiai susijusią su tuo, ką jis dabar mato, bet ir pasakojamąją kalbą, kuria pranešama apie tokius daiktus ir reiškinius, kurių šiuo metu jis nėra čia pat. Tai labai svarbus vaiko kalbinio lavėjimo momentas gali pažinti tikrovę iš žodžių, ne tik iš savo patirties.
Vaikas kalbą ima suprasti taip, kad jau gali klausytis ir suprasti trum-pus pasakojimus, kurių turinys jam iš dalies nežinomas. Ir šių pasakojimų vaikas klausosi be iliustracijų, be jokios vaizdumo priemonės. Tai yra labai svarbu – suprasti pačią kalbą. Juk didžiausias kalbos privalumas ir yra tas, kad kalbėtojas gali perduoti klausytojui viską, ką jis nori perduoti tik kalba – nereikia nei gestų (..Štaaai kokią žuvį sugavo žvejys!”), nei paveiksliukų, nei žaislų.
Pasakojimai, kuriuos suaugusieji pasakoja vaikams, turi būti neilgi. Tačiau trumpumo nereikia suprasti taip, kad keliais neilgais sakiniais turime išdėstyti kokį nors vaikui suprantamą turinj. Trumpas turi būti pats turinys. Jį turi sudaryti keli paprasti nuosekliai vienas paskui kitą einantys įvykiai, kurių kiekvienas vaikui turi būti žinomas ir suprantamas. Kai suaugęs pasakoja vaikui tokius apsakymus, jis siekia išmokyti vaiką sukurti vaizduotėje tą situaciją, apie kurią kalbama apsakyme. Todėl toks apsakymas vaikui – tai tas pats paveikslas, kurį jis suvokia ne regėjimu, bet per kalbą.
Stai L. Tolstojaus apsakymėlis vaikams: ,,Atėjo pavasaris, visur tekėjo upeliai vandens. Vaikai iš lentelių pasidarė laivelį ir paleido ji i vandenį. Laivelis plaukė, o vaikai bėgo paskui ji nežiūrėdami sau po kojų, ir pateko į balą”. Cia keli paprasti veiksmai sudaro vaikams suprantamą įvykį. Tokie apsakymai yra vertingi todėl, kad suaugęs, pradėjęs nesudė tingais, trumpais pasakojimais, pamažu išmoko vaiką klausytis ir suprasti vis sudėtingesnius pasakojimus.
Paėmėme pavyzdžiu L. Tolstojaus apsakymėlį. Bet, žinoma; suaugusiesiems auklėtojams, tėvams nebūtina remtis tik klasikų kūriniais. Tokie pasakojimai nebūtinai turi būti labai meniški. Jie gali būti kuriami tik specialiai mokant vaikus suprasti kalbą be vaizdumo priemonių. ,,… ir daug ką gali pasakyti”
Iki pusantrų metų vaiko kalba lavėja gana lėtai. Per šį laiką jis išmoksta nuo 30-40 iki 100 žodžių ir retai juos vartoja. Po pusantrų metų įvyksta smarkus lūžis. Vaikas ne tik reikalauja pasakyti daiktų pavadinimus (apie tai jau kalbėta aukščiau), bet ir stengiasi tarti žodžius tų daiktų pavadinimus. Baigdamas antruosius metus, vaikas vartoja apie 300 žodžių, o baigdamas trečiuosius apie 1200-1500.
Mažojo kalba iš pradžių nelabai panaši į suaugusiųjų kalbą, vaikas vartoja tokius žodžius, kurių nėra suaugusiųjų kalboje. Tokia kalba vadinama autonomine. Iš kur tie ,,autonominiai žodžiai?
Pirma. juos specialiai sugalvoja patys suaugusieji vaikams. Iš kartos į kartą perduodami tokie žodžiai kaip am am arba niam niam, tpru, di di, ciuce… Suaugusieji mano, kad jie vaikams yra lengvesni. (Reikia pasakyti, kad greta šių lengvesniųjų žodžių suaugusieji turi būtinai vartoti ir teisingus jų variantus. Tada vaikas gali nesunkiai pradėti vartoti ir tikruosius žodžius)
Antra. vaikas kalbėdamas iškraipo tikruosius suaugusiųjų tariamus žodžius. Mažasis dar ne visai gerai girdi žodį ir dar nėra kaip reikiant susiformavę jo tarties organai. Tardamas žodį. jis norom nenorom pakeičia garsinę formą. Voverė jis taria vové, adata-ada. Paprastai ,nukenčia“ žodžio vidurys. Vaikas ištaria kirčiuotą ir pirmąjį skiemenį.
Ir galiausiai mažasis ir pats prigalvoja ..autonominių“ žodžių, daž-nai juokaudamas ir žaisdamas. Jeigu suaugusieji reikalauja, kad vaikas aiškiai tartų žodžius, juos taiso, tai autonominé” kalba greit išnyksta. Bet pasitaiko ir taip, kad suaugusiesiems patinka vaiko žodžių kūrimo ,,savitumas” ir jie net juo seka. Tada taisyklingai kalbėti vaikas pradeda vėliau.
Taigi antrųjų gyvenimo metų vidury įvyksta svarbus vaiko kalbos la-vėjimo poslinkis: vaikas pradeda vartoti iki to laiko sukauptą žodyną. siekdamas aktyviai kreiptis į suaugusįjį. Atsiranda pirmieji paprasčiausi sakiniai. Budingas jų bruožas yra tas, kad šiuose sakiniuose nekeičiama žodžių forma: ..diuok duona” (duok duonos). ..mama popa” (mamai skauda). Sakiniai iš dviejų žodžių; 3-4 žodžių sakiniai atsiranda vėliau, baigiantis antriesiems metams.
Nors tokia kalba ir netobulos formos bei gramatinės struktūros, bet ji iš karto gerokai praplečia vaiko ir suaugusiųjų kalbinio bendravimo galimybes. Talai savo ruožtu labai pajvairina mažojo žodyną. Juk jis jau jam sakoma, ir gali sakinyje derinti naujus žodžius su anksčiau išmoktais. gerai imituoja suaugusiojo kalbą, girdėtus žodžius, gerai supranta, kas Tačiau svarbiausias šio amžiaus tarpsnio (baigiantis antriesiems metams) kalbos lavėjimo įvykis – ne kiekybinis žodyno didėjimas, bet tai. kad žodžiai, kuriuos vaikas vartoja savo sakiniuose (dabar jau dažniausiai iš 3-4 žodžių), igauna taisyklinga gramatinę formą: mama dirba“, mama dirbo”, lėlę teta padarė”.
Nuo šio laiko ir prasideda vienas svarbiausių gimtosios kalbos ivaldymo etapų jos gramatinės struktūros įvaldymas, Gramatika įsisavinama intensyviai, ir pagrindinius gramatinius dėsningumus vaikas įvaldo apytikriai iki trejų metų. Pavyzdžiui, iki to laiko jis savo kalboje ima vartoti visas linksnių formas (be prielinksnių ir su prielinksniais- „,panašus i vilką”…pasislėpė miške” ir pan.), veiksmažodžio formas, sudėtinius sakinius su jungtukais (,,Sapnavau, kad vilkas įkando man ranką“, „Langas atidarytas, kad išsivėdintų”).
