Poniai Foster tai buvo reikšminga kelionė. Visiškai viena ji turėjo vykti į Paryžių aplankyti vienintelio savo vaiko už prancūzo ištekėjusios dukters. Prancūzų ponia Foster nesidomėjo, bet mylėjo savo dukterį, o ilgainiui jai kilo
neapsakomas troškimas pamatyti trejetą anūkų. Ji pažinojo vaikus tik iš atsiųstų nuotraukų, kurių buvo pristatyta visuose kambariuose. Mažyliai buvo labai gražūs. Senutė beprotiškai mylėjo juos, ir kiekvieną kartą, kai laiškanešys atnešdavo naują nuotrauką, ji nusinešdavo ją į nuošalų kamputį ir valandą žiūrėdavo mylinčiomis akimis, ieškodama mažuose veideliuose ženklų, patvirtinančių jos ir anūkų kraujo ryši.

Tasai ryšys moteriai buvo labai reikšmingas. Pastaruoju metu poniai Foster vis labiau aiškėjo, kad ji nenori baigti gyvenimą toli nuo tų vaikučių, kad ji trokšta lankyti juos, vedžioti pasivaikščioti, pirkti jiems dovanų, stebėti, kaip jie auga. Žinoma, ji suprato, kad šitaip galvoti yra nedora ir neištikima dar tebegyvo vyro atžvilgiu. Moteris žinojo, kad jis niekados nesutiks palikti Niujorką ir apsigyventi Paryžiuje, nors daug dirbti jau nebegalėjo. Tai stebuklas, kad jis leido jai vienai skristi per vandenyną ir prabūti pas juos šešetą savaičių. O kaip ji troško gyventi ten visados, būti arti jų!
– Vokeri, kelinta valanda?

– Dvidešimt dvi minutės dešimtos, ponia.

Jam atsakant durys atsidarė ir ponas Fosteris išėjo į vestibiulį. Sekundei stabtelėjes, atidžiai pasižiūrėjo į žmoną, vyrą — mažą, bet vis dar judroką ir tvarkingą senioką, kurio visas barzda apaugės veidas nuostabiai priminė senąsias Endriaus Karnegio nuotraukas.
– Na, — pasakė jis, — manau, mums reikia nedelsiant išvažiuoti, jeigu nori suspėti į tą savo lėktuvą.
– Taip, brangusis, taip. Viskas paruošta. Automobilis jau laukia.
– Tai gerai, – pasakė jis. Pakreipęs galvą jis atidžiai apžiūrinėjo žmoną.

Ponas Fosteris mėgdavo staiga pakelti galvą ir kažkaip keistai staiga ją suktelėti arba nuleisti. Dėl šios savybės ir dėl įpročio sunerti rankas aukštai ties krūtine jis buvo kiek panašus į tupinčią ant užpakalinių kojyčių voveraitė — į judria, protingą, patyrusią voveraitė iš miesto parko.
– Štai Vokeris su paltu. Renkis, brangusai.
– Už sekundės grįšiu, -— pasakė jis.
– Tik nusiplausiu rankas.

Ji laukė jo, o aukštaūgis vyresnysis tarnas stovėjo šalia, laikydamas paltą ir
skrybėlę.
– Vokeri, ar aš pavėluosiu?
– Ne, ponia, — atsakė vyresnysis.
– Manau, kad jūs suspėsite.