KAS YRA AKVARELĖ?
Šis terminas turi tris reikšmes. Akvarele vadiname vandeninius dažus (praskiedžiamus vandeniu), tapybos techniką, pagrįstą kaip tik tokių dažų naudojimu, taip pat paveikslus, nutapytus šiais dažais.
Akvarele piešiama popieriuje, ant dramblio kaulo arba pergamento. Dažai sudaro labai ploną sluoksni, pro kurį gali persišviesti balta fono (pergamento, popieriaus, dramblio kaulo) spalva. Akvarelė buvo žinoma jau senovės Egipte ir Graikijoje. Labiausiai ji klestėjo XVII—XIX amžiuje.
KAS YRA PEIZAŽAS?
Peizažas prancūzų kalbos Žodis (vietovė, šalis) tiesiogiai reiškia gamtos vaizdą arba gamtos vietovės atvaizdą. Kitaip sakant, plastiškas gamtos paveikslų atvaizdavimas.
Iš pradžių peizažas sudarydavo tik foną figūriniuose paveiksluose, bet nebūdavo pagrindine kūrinio tema. Savarankiškus peizažus pradėjo tapyti didieji Renesanso epochos meistrai — vokietis Albrechtas Diureris (1471—1528), genialusis italas Leonardas da Vinčis (1452—1519) ir kiti.
Peizažinė tapyba pradėjo klestėti XVII amžiaus Nyderlandų (dabartinė Olandija) mene. Šios srities meistrai buvo Jokūbas Reisdalis (1628—1682), mėgęs piešti audros išverstus medžius, miškus, pilių griuvėsius, taip pat Meindertas Hobema (1638—1709), tapęs ryškius saulėtus peizažus.
Peizažinė tapyba pagal savo temas skirstoma į kelias rūšis: vieni peizažai perteikia tikrą arba išgalvota vietovės vaizdą, kituose vyrauja miestų arba architektūrinių ansamblių vaizdai, trečiuose daugiausia vaizduojama jūra, pavyzdžiui, rusų peizažisto I. AivaZovskio (1817—1900) drobėse.
