Tai vaikas, nepratęs prie prievartos: nei vieni prie fizinės, nei prie moralinės, manantis, kad gyvenimas numai, o teikti šiuos malonumus jam turi kiti. Išlepintas vaikas niekada nėra girdėjęs reiklaus artimųjų balso; nenuostabu, kad iš savęs pareikalauti jis nieko negali. Užtat jis labai gerai žino, kad jo užgaidos tenkinamos, ir tos užgaidos beribės. Apie tai vaizdingai yra pasakęs P. Lesgaftas: ,,Iš pradžių saldainiukai, paskui saldainiukai su romu, paskui romas su saldainiukais ir pagaliau grynas romas”.
O štai vaikas, užaugęs pernelyg didelio reiklumo aplinkoje (dažniausiai veiklus būna tėvas, o motina tuo pat metu besaikio švelnumo įsikūnijimas). Lepinimas glebina”, rašė J. Arkinas, o ,,rūstumas slegia ir niršina”. Iš tiesų reikalavimai, kurių vaikas tiesiog nepajėgia įvykdyti, sukelia silpnumo, bejėgiškumo jausmą, dėl to atsiranda apatija. Bet kartu kyla ir pavojingas nirtingumas santykiuose su tėvais ir su visa aplinka.
Žinoma, ikimokykliniame amžiuje tai tik nirtingumo sėklos, bet labai jau dažnai jos sudygsta dar paauglystės amžiuje; tad ar verta stebėtis, kai namie žeminamas ir skaudinamas vaikas, išėjęs iš namų, ima demonstruoti savo teisę nieko neklausyti, maža to savo teisę teisti ir susidoroti.
Ne, vis dėlto jums patiems teks sukurti švelnumo ir reiklumo saiką ir stengtis tuo saiku seikėti. Jūs skatinsite vaiko pasitikėjimą savimi, savo jėgomis. Visiškai nedera auklėjant pasitelkti tramdymą, priekaištus, aimanas. Geriau pirmą vietą teikite štai kam: atkreipkite dėmesį į kiekvieną mažo vaiko sėkmę, skatinkite jį švelnia šypsena, domėjimusi, pagyrimu. Tai neturi nieko bendra su lepinimu. Į lepinamo vaiko tobulėjimą žiūrima visiškai abejingai, nieku laikomi jo laimėjimai viso to paprasčiausiai nėra kaip pažymėti, ir vaikui nėra jokio stimulo tų laimėjimų siekti.
Sėkmės jausmas mažajam svarbus. Jis verčia patikėti savimi, vadinasi, ir siekti didesnių pergalių. Negalima manyti, kad pripažinimo siekimas yra nenormalus dalykas, kad tai rodo arba vaiko užgaulumą, arba pernelyg dideles pretenzijas. Ne, tai visiškai normalus reiškinys. Tik tie vaikai, kurie į ką nors pretenduoja, bus aktyvios asmenybės. Nemanykite, kad jeigu vaikas nori pasirodyti, tai šitai būtinai išsirutulios į puikybę, išdidumą; netramdykite jo. Puikybė ir išdidumas pirmiausia susijęs su netinkamu požiūriu į kitus vaikus, o anaiptol ne su noru būti pripažintam.
Taigi skatinsime mažo vaiko aktyvumą, girsime už laimėjimus. Bet kartu pasirūpinsime ir racionaliu ,,laimėjimų organizavimu”. Ką tai reiškia? Svarbu, kad užduotys vaikui būtų su tam tikromis pastangomis įveikiamos, kad jūsų reikalavimus jis galėtų įvykdyti ir štai jau skaudus Pernelyg sunkūs uždaviniai nebus išspręsti nesėkmės jausmas. Viena nesėkmė, kita, ir nors jūsų ketinimai buvo geriausi, vaikas ims nebepasitikėti savimi, pasidarys drovus. Ir dabar jis jau visai neįveiks to, ką lengvai galėtų įveikti…
Kitas kraštutinumas taip pat pavojingas. Jeigu mažajam kelsime tik lengvai įvykdomus reikalavimus, išugdysime ne jo pasitikėjimą savimi, o pasipūtimą. Kas bus toliau, neaišku: arba tas pasipūtimas virs stabiliu nemaloniu būdo bruožu, arba, vaikui susiduriant su tikrais sunkumais, išnyks (lai galbūt ir nebloga, bet ar dabar jau bus blaiviai žiūrima į savo galimybes, o gal pasipūtimą vėl pakeis nepasitikėjimas?).
Vaiko pagarba žmonėms neatsiras savaime. Neverta viltis, kad mažas vaikas iš prigimties” linkęs daryti gera ir būti jautrus. Taip, jam įgimta bendravimo programa, jis negali apsieiti be kitų žmonių, bet juk santykiai, kuriuos vaikas užmezga su suaugusiaisiais, o vėliau ir su vaikais, gali turėti įvairiausių atspalvių.
Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais suaugusieji yra priversti būti kūdikio poreikių, visų jo norų tenkintojais. Bet jums reikia pasirūpinti, kad, vos tik vaikui atsistojus ant kojų (tiesiogine ir perkeltine žodžio prasme), būtų ugdomi tokie jo elgesio bruožai: mokėjimas varžyti savo norus, skaitytis su kitų norais, užuojauta, jautrumas, noras pasidalyti žaislais arba skanėstu su kitu vaiku, meilė visam, kas gyva. Natūralią ir nuoširdžią meilę artimiesiems turi papildyti pagarba jiems, jų darbui.
Tai plati ir sudėtinga programa. Ją įvykdyti galima su viena sąlyga: įtraukti mažąjį i jo jėgas atitinkančius šeimos darbus ir rūpesčius. Vien žodžiais beveik nieko nenuveiksite. Įveikiamos darbo užduotys, nesudėtingos namų ruošos pareigos ne šiaip sau padeda stiprėti vaiko mokėjimams ir įgūdžiams (svarbu, aišku, ir tai). Vaikas pamažu pratinasi ieškoti savo tikrosios vietos pasaulyje, suprasti, kad jis – vienas iš daugelio; jis ne tik tobulėja kaip individualybė, ne tik ima suvokti save kaip asmenybę, bet ir pradeda suprasti kitų žmonių svarbumą. Tai vieningas procesas. Negerbdamas kitų žmonių. negerbsi tinkamai ir savęs.
