Sau 22, 2024
11 Views
Komentavimas išjungtas įraše Kaip išmokyti vaikus kontroliuoti gamtinių funkcijų poreikį?

Kaip išmokyti vaikus kontroliuoti gamtinių funkcijų poreikį?

Written by

Kalbant apie šlapias kelnytes, reikia įsidėmėti, kad jūsų svarbiausias uždavinys yra neleisti vaikui prie to priprasti. Reikia pasistengti, kad tai jam būtų nemalonu. Tada jis turės gana rimtą pretekstą stengtis susitvarkyti. Sušlapusias kelnes reikia nedelsiant pakeisti ir atkreipti į tai vaiko dėmesį (aišku, čia neturi būti nei mažiausio priekaišto, nei pajuokos).

Pirmoji antrųjų metų pusė – tai laikas, kai vaikas pradeda prašytis ant puoduko. Tačiau dar ilgai turėsite laukti, kol jis pradės nepamiršti laiku pasiprašyti. Labai dažnai antrąją ankstyvosios vaikystės pusę mažasis, prišlapinęs kelnytes, ima gėdytis. Bet jūs jo negédykite.

Kaip išmokyti vaikus kontroliuoti gamtinių funkcijų poreikį? Vaiką. kuris moka prašytis, reikia sodinti ant puoduko tik tada, kai jis prašosi (ir būtinai prieš guldant miegoti bei einant pasivaikščioti, jeigu jis ir nesiprašo). Tokį vaiką, kuris dar ne visada prašosi, turite atidžiai stebėti ir stengtis pagauti momentą, kada jam reikia pasiūlyti séstis ant puoduko.

Kad naktį nesušlaptų patalas, neduokite vaikui prieš miegą daug skysčių, pavalgydinkite jį pusantros valandos prieš guldydami, o kai mažiukas eina miegoti, būtinai pasodinkite jį ant puoduko.

Tuos vaikus, kurie po kelis kartus per dieną ar naktį sušlampa, pirmiausia reikia parodyti gydytojui. Jeigu tai neturi ryšio su liga, junis teks būti labai atkakliems ir kantriems, kol ipratinsite vaiką prašytis.

Mažojo gėdijimas ar baudimas ne tik neduotų jokios naudos, bet ir būtų žalingas, nes dažniausiai taip atsitinka tiems vaikams, kurie ir be to greitai susijaudina, yra netvirtos nervų sistemos. Todėl pirmiausia pagalvokite, kaip pašalinti vaiko jaudrumo priežastis: gal jam reikia ramesnių žaidimų, ilgiau būti lauke, ilgiau miegoti.

Kartkartėmis (ne dažniau kaip kas valanda, pusantros) priminkite vaikui, kad reikia sėstis ant puoduko. Jeigu jis atsisakinėja, neverskite ir pasakykite: ,,Gerai, pats paprašyk, kai norėsi”. Mažasis turi pajusti, kad jūs visai nesijaudinate. Tai, ko gero, ir yra svarbiausia. Visada, kai mažasis laiku pasiprašo, pagirkite ji: Koks tu geras, pats pasiprašei. Kai vėl norėsi, būtinai pasakyk. Aš tave pasodinsiu ant puoduko, ir kelnytės bus sausos”. Bet jeigu mažasis sušlaps ir labai dėl to jaudinsis, nuraminkite ji sakydami: Nieko, nieko, tu juk moki pasiprašyti. Kita kartą suspėsi pasakyti. O dabar mes persirengsime”. Ramiai, kantriai elgdamiesi, tėvai po tam tikro laiko turi sulaukti gerų rezultatų.

Ankstyvosios vaikystės metais labai greitai didėja domėjimasis aplinka tas stiprus lavėjimo variklis. Vaikas stengiasi viską pamatyti, išgirsti. Tačiau jam reikia ne tik regimųjų ir girdimujų įspūdžių, bet ir lytėjimo, raumeninių: mažasis nori viską pasiekti, paimti į rankas, paliesti, pamaigyti, plėšti, laužti, mesti.

Šioje dalyje sužinosite, kad antraisiais ir trečiaisiais gyvenimo metais gana aiškiai vystosi suvokimo veiksmai ir mąstymo veiksmai. Beveik per visą kūdikystę psichinis vaiko gyvenimas buvo vientiso, nesuskaidyto pobūdžio, o dabar gana aiškiai galima matyti, kaip vaikas akimis apžiūri daiktą, jo savybes, kaip štai jis sprendžia mąstymo uždavinį: kaip paimti nuo spintos savo mylimą meškutį.
Bet tikriausiai atminties, dėmesio, vaizduotės dar negalima laikyti atskirais psichiniais procesais. Jie tarsi susipynę su vaiko veikla, yra nevalingi, savaiminiai. Šį paaiškinimą reikia turėti galvoje, kai kalbama apie 2-3 metų vaiko atmintį, apie jo dėmesį ar vaizduotę.

Pradėjęs antruosius metus, vaikas gerai pažįsta artimus žmones, net jeigu jų būtų nematęs kelias savaites, jis prisimena tuos atsitikimus, kurie įvyko prieš savaitę. Mažasis pradeda orientuotis ir erdvėje: žino, kaip namie išdėstyti kambariai, kokie juose daiktai; išėjęs į lauką, pats eina i tą vietą, kur paprastai žaidžia.

Baigiantis antriesiems metams, pažinimas yra dar labiau pažengęs į priekį. Pavyzdžiui, berniukas 3 mėnesius nebuvo mieste. Grįžę iš vasarvietės, visi ėjo pas močiutę į svečius. Mažasis pats užlipo į antrą aukštą ir pasibeldė į tas duris, kur ji gyvena.

Trečių metų mažasis kartais gali atsiminti gana seniai buvusius įvykius. Žiemą jis prisimena, kaip vasarą su tėčiu plaukė garlaiviu. Jam jau nesunku papasakoti lopšelyje, kokių jis turi žaislų, kokia šeimos sudėtis.

Kadangi mažasis moka kalbėti, jo prisiminimai gali kilti ne tik tada, kai mato daiktą arba žmogų, su kuriuo turi ryšių, bet ir tada, kai apie ką nors paprasčiausiai tik kalbama. Mama sako: ,,Eime pas seneli”, ir berniukas prisimena: ,,Važiuosim troleibusu, senelis turi žuvyčių akvariumą. Mes jas pamaitinsim”. Kalbėdamiesi su vaiku tai, kas buvo arba dar bus, jūs kartu labai plečiate jo akiratį.
Savaiminis vaiko dėmesys per antruosius ir trečiuosius gyvenimo metus pasidaro pastovesnis.

Būdamas vienerių metų, jis tegalėdavo 10 minučių domėtis žaislu, o trečiaisiais metais šis laikas pailgėja iki pusvalan-džio. (O jeigu jam ką nors veikti dar padeda suaugęs žmogus, šis laikas pasidaro gerokai ilgesnis.) Jeigu vaikas kuo nors susidomi, ji sunku atitraukti. Bet taip pat sunku ji ir kuo nors patraukti, jeigu tai nė kiek jo nedomina, nežadina jo jausmų. Todėl, skatinant vaiką ką nors veikti, labai svarbu kaip nors sukelti jo dėmesį, pasistengti paveikti jo jausmus, bet jokiu būdu nereikia mažojo versti.

Pradeda formuotis ir jo vaizduotė. Kai vaikas joja ant lazdos, jis arkliukas. Bet jeigu jis neturi tokio daikto, pasidaro raitelis, o lazda ant kurio galima ,joti”, arkliuko jis neįsivaizduos, neįsivaizduos ir tada, kai šito žaidimo nežaidžia, nors lazda bus visai čia pat. Vadinasi, kol kas – daikto ir veiksmo. vaizduotė dar reikalauja išorinės paspirties

Kaip ugdyti vaiko suvokimą Ilgai negalvojant, galima manyti, kad, baigiantis pirmiesiems gyvenimo juk jis jau pažįsta arti metams, mažojo suvokimas jau gana išlavėjęs mus žmones, šalinasi nepažįstamų, neblogai orientuojasi aplinkoje, įvairiai manipuliuoja su daiktais, skiria kai kurias jų savybes galima įvairiai.

Taip ir yra. Bet, atidžiau žvelgiant, pastebima, kad vaiko suvokimas dar labai netobulas. Juk pažinti žmones ar daiktus – Argi mažasis, dar tik peržengęs ankstyvosios vaikystės slenkstį. gali įstengti nuosekliai, sistemingai apžiūrėti daiktą. pamatyti jo skirtingas savybes bei požymius?

Pamėginkite stebėti savo vaiką. Paprastai, žiūrėdamas į daiktą, jis užgriebia kokią nors vieną jo savybę, kokį nors vieną požymį, kuris krinta į akis, ir pagal jį daiktą atpažįsta. Greičiausiai tai bus kuri nors daikto dalis (kaip tik ta, su kuria vaikas susiduria, kai veikia su tuo daiktu). Pavyzdžiui, įsiminęs žodį ..cip cip” (paukštis). vaikas jais vadina visus daiktus, kurie turi į snapą panašų atsikišimą. Todėl ..paukštis jam bus ir kitas daiktas, turįs panašių į paukščio požymių.

Jūs tikriausiai esate pastebėję, kad vaikas nuotraukose pažįsta artimus – žinomus gyvūnus. Bet viso žmones. o piešiniuose (ir kontūriniuose) to nelaikykite įrodymu, jog vaikas supranta, kas yra piešinys ir fotografija. Nemanykite, kad jis iš mažiausios žymės (pavyzdžiui, siluetinio arklio ar šuns galvos piešinio) gali pažinti aplinkos daiktus. Iš tikrųjų yra visai kitaip: piešinių ar fotografijų vaikas nelaiko žmonių, gyvūnų ar daiktų atvaizdais. Jis juos suvokia kaip visai savarankiškus daiktus. Ir jeigu jis vienodai vadina daiktą ir jo vaizdą, jeigu jis juos suvokia kaip tą patį, tai tik todėl, kad jis ir daikte, ir jo atvaizde skiria kurią nors vieną detalę, kuri patraukė jo dėmesį. Visa kita jam nesvarbu, visa kita jis atmeta, tarsi daugiau nieko ir nebūtų.

Article Categories:
Įdomybės

Comments are closed.