Infekcines gėlių ligos ir jų sukėlėjai
Infekcinių ligų požymiai dažniausiai skiriasi nuo neparazitinių — fiziologinio pobūdžio ligų požymių. Infekcines gėlių ligas sukelia įvairūs mikroorganizmai (matomi tik su mikroskopais — grybai, bakterijos ir virusai).
Grybai. Kūnas sudarytas iš plonų išsišakojusių, dažniausiai daugialąsčių bespalvių. Tik labai mažos dalies grybų— gėlių ligų sukėlėjų — kūnas sudarytas ne iš kitų, o iš plazmos gniužulėlių. Hifai sudaro grybų vegetatyvinį kūną; dauginimuisi, žiemojimui ir išplitimui jie turi sporas. Sporų vaidmuo šiuo atveju panašus į aukštesniųjų augalų sėklų vaidmenį.
Grybų sporos savo forma ir vaidmeniu yra labai įvairios. Jos gali būti apskritos, ovališkos, cilindriškos, elipsės ar lazdelės formos, tiesios, lenktos, vienaląstės arba sudarytos iš kelių ląstelių. Vienų grybų sporos yra bespalvės, kitų spalvotos: šviesiai arba tamsiai rudos, žalios, juodos. Sporų dydis (ilgis ir plotis) svyruoja nuo vieno iki kelių šimtų mikronų (mikronas yra tūkstantoji milimetro dalis). Kai kurių grybų sporos susidaro paprastai — atsidalindamos nuo hifų galų, kitų — ant tam tikrų konidijakočių arba vaisiakūniuose — perifeciuose, piknidžiuose, acervuliuose. Pagal nevienodą susidarymo būdą ir paskirtį sporos vadinamos įvairiais vardais: konidijos, oidijos, gemos, zoosporos, sporangiosporos, chlamidosporos, piknosporos, oosporos, aukšliasporės, bazidiosporos. Grybai sudaro labai daug sporų: kai kuriuose vaisiakūniuose jų gali būti keli milijonai. Sporas išplatina nuo vieno augalo ant kito vėjas, vanduo, vabzdžiai, įvairūs gyviai ir žmogus. Kai kurių grybų sporos išplatinamos kartu su sirgusių augalų sėklomis. Sėklų apsikrėtimas gali būti išorinis ir vidinis. Vidine infekcija sėklos apsikrečia augalų augimo metu.
Sporos, patekusios ant augalų, dygsta, jų hifai prasiskverbia į augalo audinius, ir tokiu būdu apkrečiama. į vidinius augalo audinius grybas gali prasiskverbti keliais būdais: per natūralias epidermio angeles (žioteles, lenticeles), per mechaninius sužalojimus ir aktyviai prasiskverbti pro nepažeistą epidermį. Sporų sudygimui būtina tam tikra temperatūra ir drėgmė; įvairių grybų rūšims jos yra skirtingos. Iš augalo audinių grybas naudoja maisto medžiagas, o kartais ir nuodija augalą specifinėmis toksinėmis medžiagomis.
Grybinės gėlių ligos dažniausiai pasireiškia šiais išoriniais požymiais: lapų, stiebų, žiedlapių dėmėtumu, grybienos ir sporų apnašomis, spuogais, karpulėmis, įvairiomis išaugomis, augalo organų deformacijomis, vytuliais, puviniais ir t. t.
Bakterijos yra patys mažiausi vienaląsčiai mikroorganizmai rutulėlio, lazdelės, kablelio, spiralės arba žvaigždelės formos. Bakterijos—gėlių ligų sukėlėjos — yra lazdelės formos. 14 ilgis svyruoja nuo 1,5 iki 3,5, storis nuo 0,5 iki 1 mikrono. Jos dauginasi labai greitai skilimo būdu. Kai kurios bakterijos, panašiai kaip grybai, gali sudaryti sporas. Bakterijų sporų susidarymo būdas skiriasi nuo grybų sporų susidarymo būdo. Jų kūnas apsidengia storasiene plėvele ir virsta spora, kuri gali ilgai išsilaikyti ir būti atspari įvairiems neigiamiems faktoriams — nepalankioms temperatūros ar drėgmės sąlygoms. Bakterijos žiemoja sirgusių augalų liekanose arba sėklose. į augalo audinius jos patenka dažniausiai per įvairius pažeidimus arba per grybų numarintus augalo audinius. Patekusios į augalo audinius, bakterijos labai greitai dauginasi, ir greitu laiku apkrėstame augale jų būna milijonai. Bakterijos plinta per vandenį, vabzdžius, nematodas, jas perneša vėjas, gali išplatinti žmogus augalų priežiūros metu. Infekcijos židiniu gali būti dirva su sirgusių augalų liekanomis.
Bakterinės gėlių ligos pasireiškia augalo apatinės stiebo dalies arba žemėje esančių augalo daliu puviniais, vėžiškomis išaugomis, riebalinėmis ir kitokiomis dėmėmis ant lapų, stiebų, žiedų, staigiu augalų vytimu.
