Dėl vėlavimo tręšti trąšas gali padidėti nitratų kaupimasis daržovėse, o tai padidina aplinkos užteršimo riziką.
Šiais laikais itin retai galima rasti sodininką, auginantį daržoves nenaudodamas mėšlo ar mineralinių trąšų. Vis dėlto neatidėliotinas klausimas išlieka: kaip galima veiksmingai maitinti pasėlius, kad būtų užtikrinta optimali jų sveikata, kartu sumažinant bet kokius baimes, kurie gali kilti žmonėms, svarstantiems jų vartojimą?
Derlingas organinių medžiagų ir esminių elementų susijungimas.
Gerbiamos sodininkystės tyrinėtojos daktarės Onos Bundinienės teigimu, įprasta manyti, kad mėšlas yra geresnis pasirinkimas tręšti daržoves, palyginti su mineralinėmis trąšomis. Šis teiginys turi tam tikrą tiesą, nes mėšlas yra svarbiausia organinė trąša, tiekianti maždaug 70 procentų augalams reikalingų būtinų maistinių medžiagų tiesiai į dirvą. Naudodami mėšlą kaip trąšą, didelę dalį augalų suvartojamo kiekio vėl įterpiame į dirvą. Norint išlaikyti pastovų humuso lygį dirvožemyje, rekomenduojama kasmet išberti 20–25 kg mėšlo 10 kvadratinių metrų. Mėšlo naudojimas taip pat pagerina dirvožemio kokybę; tačiau labai svarbu naudoti gerai supuvusį mėšlą, kad būtų išvengta galimo piktžolių sėklų, ligų sukėlėjų ir kenkėjų likučių patekimo į dirvą.
Mėšlo naudojimas ne tik padidina auginamų daržovių produktyvumą, bet ir pagerina dirvožemiui būdingas savybes, įskaitant aeraciją, poringumą ir tankumą. Pažymėtina, kad mėšlo veiksmingumas išlieka nuo dvejų iki trejų metų, jo nedaro įtakos dirvožemio sudėtis, nors lengvesniuose dirvožemiuose jo poveikis būna trumpesnis, o sunkesnėse – užsitęsęs.
Mineralinės trąšos, nors ir greitai veikia, duoda tik trumpalaikius rezultatus. Nors jie gali padidinti derliaus produktyvumą, jie daro žalingą rinkliavą brangiam dirvožemiui. Šių trąšų veiksmingumas priklauso nuo sudėtingo šokio tarp žemės sudėties, aplinkos elementų ir sudėtingos jų sąveikos. Be to, į lygtį įtakoja auginamos floros biologinės savybės, naudojamų trąšų kalibras, jų sujungimas, paskirstymo būdai ir jų pasiskirstymo vienodumas.
Trūkstant mineralinių trąšų, pasikliaujant vien tik mėšlo panaudojimu, galima nepaprastai sėkmingai auginti kopūstus ir pomidorus. Tačiau būtina pažymėti, kad mėšlas, ypač šviežias, nėra optimalus burokėlių, svogūnų ir morkų auginimo variantas. Šioms anksčiau paminėtoms daržovėms būtina naudoti mėšlu praturtintas priešsėklas arba naudoti tik gerai perpuvusį mėšlą nedideliais kiekiais (ne daugiau kaip 20 kilogramų 10 kvadratinių metrų).
Kitos organinės trąšos
Mėšlas nėra vienintelis tręšimo būdas. Iš tiesų, prie didelio veiksmingumo organinių trąšų priskiriami kompostai. Šiuose gausiuose mišiniuose slypi azoto kiekis, kurį lengviau pasisavina žaliuojantys mūsų sodų gyventojai. Be to, pailgėja komposto ilgaamžiškumas, nes jame esantis azotas neišsisklaido į ploną orą. Norint gauti aukščiausios kokybės kompostą, reikia jį papildyti ne mažiau kaip ketvirtadaliu mėšlo ar durpių. Be to, pelenų įtraukimas (maždaug 2–3 kilogramai kubiniame metre) dar labiau sustiprina komposto savybes. Pagal šį konkretų scenarijų pelenai atlieka panašų vaidmenį kaip kalkių trąšos.
* Durpės. Labiausiai tinka žemutinės durpės, nes jos turi daugiau maisto medžiagų, geriau suyra ir yra mažiau rūgštesnės nei aukštutinės.
*Sapropelis. Tai koloidinė medžiaga, kuri susidaro ežerų dugne dėl biologinių procesų, kitaip tariant – ežerų dumblas, kuriame yra daugiau nei 50 proc. Organinės medžiagos (gali būti nuo 15 iki 95 proc.).
* Žaliosios trąšos arba sideratai. Šių trąšų poveikis jaučiamas kelerius metus, be to, trąšos yra pačios pigiausios trąšos, nes jų nereikia nei vežti, nei krauti, nei purtyti. Beje, nebūtina užkasti visos žalios masės – dalį galima perkelti į kitą vietą.
*Talamusas. Tarplysvės užklotos nupjauta žole.
*Šiuo metu yra nemažai organinių trąšų, pagamintų iš paukščių išmatų. Augalai lengvai pasisavina aukštos kokybės granuliuotame paukščių mėšle esantį azotą, fosforą, kalį, kalcį, mikroelementus, aminorūgštis ir humusą, o tai ženkliai pagerina dirvožemio struktūrą ir padidina humuso kiekį. Šiose trąšose nėra ligų, kenkėjų likučių ir piktžolių.
* Taip pat rinkoje yra organinių trąšų, pagamintų iš kiaulių šerių, apdorotų specialia technologija. Gamybos procese jis džiovinamas, susmulkinamas ir supresuojamas į 4 mm granules. Trąšos įterpiamos prieš sodinimą ir įterpiamos į dirvą.
* Bechlorės granuliuotos trąšos su humuso ir fulvo rūgštimis, azotu ir kaliu, papildytos siera ir organinėmis medžiagomis, padeda augalams pasisavinti dirvožemyje esančias maisto medžiagas, skatina mikroorganizmų veiklą, todėl geriau auga ir vystosi šaknys, o dirvoje drėgmė. yra išsaugotas. Šios trąšos gali būti naudojamos atskirai arba kartu su mineralinėmis trąšomis. Vien šiomis trąšomis tręšiant daržoves, 10 kvadratinių metrų reikėtų paskirstyti 300-600 gramų. m, o kartu naudojant mineralines trąšas – 50-100 g.
* Trąšos su humusinėmis rūgštimis ir natūraliomis organinės kilmės medžiagomis (leonarditu) teigiamai veikia dirvožemio struktūrą, didina jos mikrobiologinį aktyvumą, palaiko drėgmės balansą, gerina maisto medžiagų pasisavinimą per šaknų sistemą ir taip skatina augalų šaknų augimą.
* Biohumusas arba vermikompostas yra organinės trąšos, kurias Kalifornijoje gamina sliekai. Jame yra 10-20 proc. Humusas, taip pat azotas, fosforas, kalis, kalcis, magnis ir mikroelementai (varis, cinkas). Šias organines trąšas reikia tręšti prieš sėją ar sodinimą arba nuo rudens ir sumaišyti. Jo reikia mažiausiai 10 kartų mažiau nei trąšų. 10 m² užtenka 1,5-2,5 kg šių koncentruotų trąšų.
* Skystąsias trąšas galima naudoti ir dirvai tręšti bei pagerinti. Pavyzdžiui, Homestar yra produktas, kurio sudėtyje yra humino ir fulvo rūgščių, pagamintas iš leonardito (lignito). Galima purkšti arba pilti tiesiai į dirvą arba ant augalų (10-20 ml – 10 l vandens). Homestar gerina dirvožemio produktyvumą ir teigiamai veikia jo struktūrą, maistinių medžiagų įsisavinimą ir dirvožemio mikroorganizmų veiklą. Trigubas veiksmas teigiamai veikia šaknų sistemą ir skatina greitesnį vegetatyvinių augalų dalių vystymąsi. Homestar galima maišyti su kitomis tirpiomis trąšomis.
Vasaros mėnesiais tręšimas tampa būtinas.
Pirmajam vasaros mėnesiui einant į pabaigą, sode vyksta žaliuojančios transformacijos. Tačiau kokių priemonių turėtume imtis, kad pamaitintume savo brangias daržoves šiuo lemtingu laikotarpiu? Iškilusi sodininkystės autoriteta gydytoja O. Bundinienė pataria, kad būtų tinkama papildoma birių azoto trąšų dozė (ne daugiau 30 g 10 kv.m). Naudojantiems amonio salietrą vos 90 g pakaks 10 kv.m. Tręšimas gali būti lengvai pasiekiamas laistant, rekomenduojamas 10 g trąšų ir 10 l vandens santykis ryškiems jauniems augalams, o vėlesniems augimo tarpsniams – šiek tiek didesnė – 20 g dozė. Įsibėgėjus antrajai auginimo sezono pusei, labai rekomenduojama naudoti kalcio nitratą arba kalcio nitratą, užpiltą boru. Boras yra būtinas burokėliams ir kopūstams klestėti. Įterpti į dirvą 10 kv.m reikės 200–300 g, o laistyti – 10–20 g 10 l vandens.
Tenkinant augalų laistymo poreikius, patartina naudoti tirpias kompleksines trąšas, kurios turi būtinų optimaliam jų augimui reikalingų makro ir mikroelementų. Pradiniais vegetacijos tarpsniais būtų naudingiau naudoti azoto turinčias tirpias kompleksines trąšas, o pastaraisiais – didesnės kalio koncentracijos. Kalbant apie daržovių tręšimą, labai svarbu elgtis atsargiai ir vengti per daug tręšti trąšų, nes tai gali sukelti pavojų, pavyzdžiui, per daug nitratų kauptis daržovėse arba nudegti augalai. Natūralu, kad tiksli trąšų dozė turi būti nustatyta kruopščiai išanalizavus agrocheminius dirvožemio tyrimus.
Nitratų baimė
Nuogąstavimas dėl per didelio nitratų kiekio daržovėse yra bendras žmonių susirūpinimas. Jo ištakos, ekspertų analizės duomenimis, siejamos su mineralinių trąšų panaudojimu auginimo metu. Tačiau šio tręšimo proceso laikas taip pat vaidina lemiamą vaidmenį. Nustatyta, kad uždelstas trąšų naudojimas prisideda prie didesnio nitratų kaupimosi daržovėse. Be to, ši praktika padidina aplinkos taršos riziką, nes azoto perteklius iš mineralinių trąšų linkęs prasiskverbti į dirvožemį ir vėliau užteršti vertingas požeminio vandens atsargas.
Pradedantieji sodininkai turėtų turėti omenyje, kad prieš sėjant ar sodinant daržoves reikia praturtinti dirvą ir papildomai maitinti minėtas daržoves išdygus 4–6 tikriems lapams ir vėl po 10–14 dienų. Daržovių daigai prigiję turėtų gauti papildomą tręšimo dozę.
Fosforas kreipia mūsų dėmesį, nes jis yra nepakeičiamas augalų gyvybingumo per visą jų augimo ciklą elementas. Jo reikšmė ypač išryškėja pradiniais augimo tarpsniais, kai augalai turi silpną šaknų sistemą, dėl kurios jie nepajėgūs išgauti maistinių medžiagų iš dirvožemio tirpalo. Mūsų laikais trąšos daugiausia yra pasklidusios ir įsisavinamos dirvožemyje. Siekiant optimalių rezultatų, būtina naudoti kompleksines trąšas be chloro.
Vaisingumo didinimo srityje vyrauja tirpių trąšų panaudojimas. Labai svarbu nepamiršti, kad laistymas ir purškimas turėtų vykti ryte arba vakare, kai aplinkos temperatūra nesiekia 20°C. Be to, gūsingomis sąlygomis būtina susilaikyti nuo purškimo.
Kokia priežastis, kodėl lapai virsta ryškiais geltonais atspalviais?
Trąšų trūkumas augaluose išryškėja iš matomų požymių. Paprastai pagrindinių maistinių medžiagų trūkumas makroelementams pasireiškia subrendusioje lapijoje, o mikroelementų – augančiuose lapuose.
Fosforo trūkumas dirvožemyje stabdo augalų augimą, o tai lemia vangų tempą. Jų lapai tampa mažesni, o ūgliai beveik neauga. Be to, ant žalumynų atsiranda rausvos dėmės, o gėlės praranda gyvybingumą. Nepakankamas kalio kiekis dirvožemyje suteikia lapams melsvai žalią atspalvį, todėl jų kraštai paruduoja ir galiausiai išdžiūsta. Augalai, kuriems trūksta kalio, yra linkę į lapų dėmėtumą, sustiprėja jų jautrumas drėgmės trūkumui ir šalčiui. Boras išsiskiria kaip vienas svarbiausių augalams mikroelementų. Jei jo nėra, ūgliai, šaknys ir stiebai auga silpnai. Jei augalų lapai ir stiebai turi purpurinį atspalvį, tai reiškia, kad dirvožemyje trūksta ne tik fosforo, bet ir kalio. Kalcio trūkumas augaluose pasireiškia įvairiais būdais, pavyzdžiui, pomidorų puvinys po žydėjimo, salotų viršūnių pageltimas ir rudavimas, bulvių rūdžių dėmių atsiradimas.
Augalai pasyviai pasisavina kalcį per transpiracijos srautą, todėl labai svarbu, kad vandenyje tirpus kalcis pasiektų šaknis, kai jų labiausiai reikia. Trūkstant azoto, apatiniai augalų lapai pagelsta, trukdo bendram jų vystymuisi. Ūgliai, šaknys ir patys augalai stengiasi klestėti, todėl šoninių šakų ir lapų mažiau. Dėl azoto trūkumo pradinėse augimo stadijose augalai dažnai nyksta. Mangano trūkumas skatina geltonų dėmių atsiradimą tarp viršutinių augalų lapų gyslų, kurios ilgainiui suformuoja skylutes. Kai dirvožemyje nėra pakankamai magnio, augalų lapai pagelsta ir galiausiai nukrinta. Mokslininkas išskiria ir dažniausiai daromas sodininkų mėgėjų klaidas, kurios daro žalingą poveikį daržui. Šios klaidos – tai uždelstas tręšimas, per didelis azoto trąšų naudojimas, nepakankamas fosforo ir kalio įterpimas, netinkamas laistymas karštu oru.
Gluminančioje gausių trąšų srityje neabejotinai reikia neklysti pasirenkant bechlores kompleksines trąšas, kurios tinka visoms daržovių rūšims.
