Trūkstant dirvoje geležies, augalai suserga chloroze.

Geležis. Trūkstant dirvoje arba kitame auginimo substrate geležies, augalai suserga chloroze. Nuo šios ligos geležies mineralinės druskos ne visuomet padeda, nes geležies katijonai, susijungę su dirvožemio dalelėmis, pasidaro augalams neprieinami. Galima šiais tirpalais augalų lapus nupurkšti, tačiau didesnių koncentracijų druskos lapus nudegina, o silpni tirpalai nelabai veiksmingi.

Problema buvo išspręsta, atradus chelatus, t. y. organinius junginius, kurių viduje yra metalo katijonų. Chelatų mineralų katijonai su dirvožemio dalelėmis nesusiriša ir būna ilgą laiką augalams prieinami.

Paaiškėjo, kad net rūgščiose dirvose, kur palankiausios sąlygos mineralinėms geležies formoms pasisavinti, chelatai augalams 1650 kartų prieinamesni, negu geležies sulfatas. Šie junginiai efektyvesni už mineralines druskas ir tręšiant augalus per lapus.

Chelatai turi būti atsparūs dirvos mikroorganizmų poveikiui ir geležies junginiai turi būti stabilūs.

Kol kas tik viena ehelatinių junginių grupė šiomis savybėmis pasižymi. Tai FeEDTA (etilendiamintetraacto rūgštis), kuri su trivalente geležimi sudaro pastovius chelatinius junginius, o su dvivalente — ne tokius pastovius. Gerai veikia rūgštesnėse dirvose CTDA (cikloheksino-1,2-diamintetraacto rūgštis), NTA (nitrilotriacto rūgštis), Fe-DTRA, sin. FeDTPY (dietilentriaminpentauksacto rūgštis). Tai tamsiai rudi tirpalai. Šiuose junginiuose yra apie 10% geležies komplekso. 1 litrą vandens dedama 1,5-5 g šios medžiagos.

Mėšlas. Frezijoms, kaip ir visoms svogūninėms gėIėms, šviežias mėšlas netinka, todėl Olandijoje, Lenkijoje jos tręšiamos gerai perpuvusiu mėšlu. Rekomenduojama 100 rn2 dirvos jterpti 1-2 m3 gerai perpuvusio mėšlo arba 2–5 kibirus mėšlo 1 M3 žemių. Naudojant mėšlo durpių kompostus, norma atitinkamai padidinama. Didesnis mėšlo kiekis dirvoje gali pakenkti frezijoms, ypač augimo pradžioje.

Frezijas, išsprogus butonams, naudinga laistyti srutomis.

Kraujo miltai. Tai plačiai gėlininkystėje naudojama organinė trąša, kurioje yra apie 12% N, 1,2% P203 ir 0,3% CaO. Be šių elementų, kraujo miltuose yra įvairių augimo stimuliatorių, taip pat geležies ir magnio junginių ir kai kurių mikroelementų.

Kraujo miltai plačiai vartojami frezijoms tręšti Olandijoje; 100 m2 dirvos jų išberiama 15 kg arba 750 g išmaišoma 1 m3 dirvožemio.

Frezijų tręšimo specifika

Pagrindinis tręšimas. Dekoratyvinių augalų tręšimo žinovas Penigsfeldas frezijas priskiria prie augalų, gerai augančių vidutinį druskų kiekį turinčiame dirvožemyje. Nurodoma, kad dirvožemio ištraukoje druskų gali būti daugiau kaip 0,4%•(optimalu 0,1-0,3%). Gerai jos auga tada, kai 100 g dirvos yra 10-20 mg N, 40—60 mg P205 ir 50-100 mg K20. Mažiausiai šių elementų turi būti augimo pradžioje, daugiausia — intensyviai augant žiedynkočiams. Kremeris (1973 m.) nustatė, kad optimalus dirvožemio druskingumas frezijoms priklauso nuo humuso, t. y. 0,25%, kai dirva humusinga, ir 0,15%, kai humuso dirvoje nedaug. Frezijų šaknys gležnos ir nuo didesnės druskų koncentracijos labai nukenčia.

Frezijų žiedų ir gumbasvogūnių derlių didina kalio ir magnio trąšos

Frezijų žiedų ir gumbasvogūnių derlių labai didina sudėtinės kalio ir magnio trąšos. Iš jų svarbi yra kalimagnezija, kurioje yra 28-30% K20 ir 8-10% MgO. Tai smulki nehigroskopiška trąša, ilgai galinti būti sandėliuose. Lengvose dirvose ir durpėse ši trąša yra geriausias ne tik magnio, bet ir kalio šaltinis.

Magnio sulfatas MgSO4 • 7H20 (epsomitas). Jame yra 16% MgO. Tai gera magnio trąša.

Magnio trąšų šaltinis gali būti dolomitmilčiai, kuriuose yra 5-44°/0 MgCO3 (Lietuvos dolomitai turi apie 20% MgO), mergelis (apie 10% MgO) ir t. t.

Svogūninėms ir gumbasvogūninėms gėlėms nelabai tinka magnio chloridas, arba bišoftitas (MgC12 • 6H20), kuriame yra apie 20% MgO ir 35% chloro.

Magnis oksidų, hidroksidų arba karbonatų formos nerekomenduojamas neutralioms ir šarminėms dirvoms, nes augalai šias trąšas lėtai pasisavina.

Kalcis. Dirvožemyje kalcio junginių paskirtis įvairi. Jie aprūpina augalus kalciu, reguliuoja dirvos rūgštingumą, atlieka dirvos melioratoriaus vaidmenį, t. y. nukenksmina tokių elementų, kaip aliuminis ir manganas, toksiškumą.

Daugiausia kalcio susitelkia lapuose. Pavyzdžiui, frezijų lapuose jo yra iki 3%, o gumbasvogūniniuose tik 0,3-0,4%. Mat, kalcį, kaip ir magnį, augalai daugiausia ima iš dirvos.

Trūkstant dirvoje kalcio, pirmiausia blogai auga šaknys, vėliau jos pradeda pūti. Po to deformuojasi jauni lapai ir ant jų atsiranda nekrozinės dėmės. Smarkiai trūkstant kalcio, augalai visai žūva.

Dirvožemio pH. Optimalus dirvožemio pH (K,C1) frezijoms 5,3-5,8. Jeigu kalkinant pH padidinamas daugiau kaip 6, augalai negali pasisavinti fosforo, magnio, mangano ir boro arba blogai šiuos elementus pasisavina. Auginant frezijas samaninėse durpėse, perkalkinimo pavojus mažiau gresia, nes jos būna rūgščios.

Šiltnamiuose žemę geriausia kalkinti smulkia kreida, nes didesnės kaip 1 mm skersmens kalkinamos medžiagos dalelės dirvos neveikia. Kreidoje yra 50-56% CaO, arba 80-100% CaCO3.

Neturint kreidos, kalkinimui tinka dolomitmilčiai, degtos ir gesintos kalkės, klintmilčiai.

Dolomitmilčiuose yra 85-100°/0 CaCO3 ir apie 18°/0 MgO, todėl labai efektyvi trąša smėlio dirvose, kuriose mažai magnio. Vartojami tiktai smulkiai sumalti.

Degtos kalkės gaunamos, deginant klintis ir dolomitus specialiose krosnyse. Tai labai koncentruota kalkinė trąša, kurioje yra 73-90°/0 CaO, tai atitinka 130-160°/0 kalcio karbonato. Vartojamos maltos. dirvožemį išberti ne vėliau kaip mėnuo prieš sodinimą.

Gesintos kalkės gaunamos, karštas degtas kalkes užpylus vandeniu. Jos subyra į miltelius. Jose yra 56-67% CaO, tai atitinka 100-120 CaCO3. Jas taip pat patartina į dirvą išberti 2-4 savaitės prieš sodinimą.

Kai kuriuose literatūriniuose šaltiniuose nurodoma, kad samanines durpes reikia kalkinti įvairių medžiagų mišiniu, pavyzdžiui, dolomitmilčių, gipso ir kreidos santykiu 2: 1 :1 (5 kg/m3).

Labai tinkamas kalcio šaltinis frezijoms kalcio salietra.

Infekcines gėlių ligos ir jų sukėlėjai

Infekcines gėlių ligos ir jų sukėlėjai

Infekcinių ligų požymiai dažniausiai skiriasi nuo neparazitinių — fiziologinio pobūdžio ligų požymių. Infekcines gėlių ligas sukelia įvairūs mikroorganizmai (matomi tik su mikroskopais — grybai, bakterijos ir virusai).

Grybai. Kūnas sudarytas iš plonų išsišakojusių, dažniausiai daugialąsčių bespalvių. Tik labai mažos dalies grybų— gėlių ligų sukėlėjų — kūnas sudarytas ne iš kitų, o iš plazmos gniužulėlių. Hifai sudaro grybų vegetatyvinį kūną; dauginimuisi, žiemojimui ir išplitimui jie turi sporas. Sporų vaidmuo šiuo atveju panašus į aukštesniųjų augalų sėklų vaidmenį.

Grybų sporos savo forma ir vaidmeniu yra labai įvairios. Jos gali būti apskritos, ovališkos, cilindriškos, elipsės ar lazdelės formos, tiesios, lenktos, vienaląstės arba sudarytos iš kelių ląstelių. Vienų grybų sporos yra bespalvės, kitų spalvotos: šviesiai arba tamsiai rudos, žalios, juodos. Sporų dydis (ilgis ir plotis) svyruoja nuo vieno iki kelių šimtų mikronų (mikronas yra tūkstantoji milimetro dalis). Kai kurių grybų sporos susidaro paprastai — atsidalindamos nuo hifų galų, kitų — ant tam tikrų konidijakočių arba vaisiakūniuose — perifeciuose, piknidžiuose, acervuliuose. Pagal nevienodą susidarymo būdą ir paskirtį sporos vadinamos įvairiais vardais: konidijos, oidijos, gemos, zoosporos, sporangiosporos, chlamidosporos, piknosporos, oosporos, aukšliasporės, bazidiosporos. Grybai sudaro labai daug sporų: kai kuriuose vaisiakūniuose jų gali būti keli milijonai. Sporas išplatina nuo vieno augalo ant kito vėjas, vanduo, vabzdžiai, įvairūs gyviai ir žmogus. Kai kurių grybų sporos išplatinamos kartu su sirgusių augalų sėklomis. Sėklų apsikrėtimas gali būti išorinis ir vidinis. Vidine infekcija sėklos apsikrečia augalų augimo metu.

Sporos, patekusios ant augalų, dygsta, jų hifai prasiskverbia į augalo audinius, ir tokiu būdu apkrečiama. į vidinius augalo audinius grybas gali prasiskverbti keliais būdais: per natūralias epidermio angeles (žioteles, lenticeles), per mechaninius sužalojimus ir aktyviai prasiskverbti pro nepažeistą epidermį. Sporų sudygimui būtina tam tikra temperatūra ir drėgmė; įvairių grybų rūšims jos yra skirtingos. Iš augalo audinių grybas naudoja maisto medžiagas, o kartais ir nuodija augalą specifinėmis toksinėmis medžiagomis.

Grybinės gėlių ligos dažniausiai pasireiškia šiais išoriniais požymiais: lapų, stiebų, žiedlapių dėmėtumu, grybienos ir sporų apnašomis, spuogais, karpulėmis, įvairiomis išaugomis, augalo organų deformacijomis, vytuliais, puviniais ir t. t.

Bakterijos yra patys mažiausi vienaląsčiai mikroorganizmai rutulėlio, lazdelės, kablelio, spiralės arba žvaigždelės formos. Bakterijos—gėlių ligų sukėlėjos — yra lazdelės formos. 14 ilgis svyruoja nuo 1,5 iki 3,5, storis nuo 0,5 iki 1 mikrono. Jos dauginasi labai greitai skilimo būdu. Kai kurios bakterijos, panašiai kaip grybai, gali sudaryti sporas. Bakterijų sporų susidarymo būdas skiriasi nuo grybų sporų susidarymo būdo. Jų kūnas apsidengia storasiene plėvele ir virsta spora, kuri gali ilgai išsilaikyti ir būti atspari įvairiems neigiamiems faktoriams — nepalankioms temperatūros ar drėgmės sąlygoms. Bakterijos žiemoja sirgusių augalų liekanose arba sėklose. į augalo audinius jos patenka dažniausiai per įvairius pažeidimus arba per grybų numarintus augalo audinius. Patekusios į augalo audinius, bakterijos labai greitai dauginasi, ir greitu laiku apkrėstame augale jų būna milijonai. Bakterijos plinta per vandenį, vabzdžius, nematodas, jas perneša vėjas, gali išplatinti žmogus augalų priežiūros metu. Infekcijos židiniu gali būti dirva su sirgusių augalų liekanomis.

Bakterinės gėlių ligos pasireiškia augalo apatinės stiebo dalies arba žemėje esančių augalo daliu puviniais, vėžiškomis išaugomis, riebalinėmis ir kitokiomis dėmėmis ant lapų, stiebų, žiedų, staigiu augalų vytimu.