Tarp kambarinių augalų dažnai pasitaiko savotiškas nedidelis žolinis augalas su sultingais pailgais lapais, kurių dantyti kraštai nusagstyti daugybės mažyčių augalėlių su siūliškomis šaknimis. Augalas priklauso storlapinių šeimai ir vadinamas kalankė. Originalus natūralaus dauginimosi būdas savotiškas augalo prisitaikymas. Ant vieno motininio augalo gali būti dvi kalankės kartos. Iš čia kilo ir kalankės pavadinimas — briofilas, o tai išvertus iš graikų kalbos reiškia „dygstantis lapas”.
Kalankė savaime auga Amerikoje, Afrikoje, Azijoje. Pietinėse mūsų šalies platumose auginama atvirame grunte. Tartum pabrėžiant jos gydomąsias savybes, liaudyje šis dekoratyvinis augalas vadinamas „kambariniu, arba naminiu, ženšeniu”. Iš augalo žaliosios masės gaunamos sultys, kuriose yra daug polisacharidinių junginių, fermentų, rauginių medžiagų, vitaminų, kalcio, mangano, silicio, vario, aliuminio, geležies.
Sultys turi priešuždegiminių ir žaizdas gydančių savybių. Kai kurių mūsų šalies gydymo įstaigų darbuotojai, bandę gydyti ligonius kalankės sultimis, gavo teigiamų rezultatų gydydami blauzdos trofines opas, ilgai negyjančias žaizdas, pragulas, nudegimus, ir pažymėjo kalankės sulčių pranašumą palyginti su kitais prieinamais šiuolaikiniais žaizdų gydymo preparatais.
Stomatologai pastebėjo, kad augalo sultys gerai gydo gana paplitusias burnos ertmės ligas — parodontozę, stomatitą, dantenų uždegimus ir kt. Atlikus įvairiapusius tyrimus eksperimentiškai ir klinikinėmis sąlygomis, nustatyta, kad preparatas visiškai nekenksmingas. TSRS sveikatos apsaugos ministerijos farmakologijos komitetas leido kalankės sultis plačiai vartoti medicinoje.
Paruoštas tepalo, į kurį įeina kalankės sultys, receptas. Tepalas vartojamas ilgai negyjančioms žaizdoms, trofinėms opoms ir kitoms ligoms, kuriomis sergant yra pažeista audinių epitelizacija (epitelio susidarymas), gydyti, taip pat infekcinių ligų klinikoje ir urologijoje. Per trumpą laiką augalo sultis ir tepalą iš sulčių plačiai pripažino gydytojai ir ligoniai.
