Alijošiai priklauso lelijinių (Liliaceae) šeimai. Šioje gentyje yra apie 150 rūšių. Tai sukulentiniai daugiamečiai augalai, kurie savaime auga Pietų Afrikos ir Pietų Azijos pusiau stepinėse vietovėse. Mokslinėje medicinoje nuo senų laikų vartojamas iš keliolikos rūšių lapų pagamintas ekstraktas, būtent, iš Aloė vera L., Aloe ferox Mill., Aloė arborescens Mill., Aloė Perryi Back ir kt. Tarybų Sąjungoje kultivuojamas Aloė arborescens Mill. ir jo atmainos, kaip vienametė kultūra subtropiniuose rajonuose.
Mūsų krašte kambariuose Aloė arborescens auginama kaip gėlė. Jos lapai vartojami gydymui. Tarybų Sąjungoje iš šviežių lapų farmacinė pramonė gamina skystą ekstraktą, kuris ampuliuojamas pagal akademiko Filatovo metodą. Pasaulinėje prekyboje būna įvairių rūšių ekstrakto, kuris priklauso nuo jo gavybos būdo ir botaninės augalų rūšies, pavyzdžiui, Extract.
Aloės lucida yra geresnės rūšies žaliava. Tai labai kartaus skonio, trapi, žalsvai ruda unorfinė masė, kurioje yra daug įvairių medžiagų, iš kurių svarbiausi yra antragliukozidai. Jie daugiausia būna surišti ir vadinami aloinu. Suskilęs aloinas duoda aloemodiną-antrachinoną ir aloemodiną-antranolį. Be to, randama dažinių ir dervinių medžiagų.
Terapinės dozės (0,2—0,5 g) sauso ekstrakto laisvina vidurius. Aloinas padidina tulžies sekrecijos išskyrimą. Iš kitos pusės, tulžis suaktyvina aloino veikimą. Mažos dozės (po 0,01—0,1 g) aloino žadina apetitą ir pagerina virškinimą. Nepatartina vartoti šių ekstraktų hemorojaus ir gimdos kraujavimo atvejais, nes aloiaas padidina kraujo pritekėjimą j pilvo ertmės srityje esančius indus.
Alijošiaus preparatus ypač atsargiai reikia duoti nėščioms moterims. Šie preparatai taip pat nevartotini norint staigiai ir greitai išvalyti vidurius, nes alijošius veikia iš lengvo, o padidintos dozės gali sukelti net žarnų uždegiminius procesus. Alijošiaus preparatais gydomi lėtiniai vidurių užkietėjimai, tulžies ir kepenų sutrikimai. Švieži lapai ir iš jų išspaustos sultys nuo seno vartojami liaudies medicinoje gydant apdegimus, užsisenėjusias žaizdas, plaučių tuberkuliozę ir t. t.
Dabartiniu metu mūsų farmacinė pramonė iš alijošiaus šviežių (žalių) lapų gamina sultis. Jos iš lapų išspaudžiamos presu. Išspaustos sultys konservuojamos spiritu: imama 90 dalių sulčių ir 20 dalių 95° spirito. Konservuotas sultis patariama vartoti esant virškinamojo trakto sutrikimams, pavyzdžiui, gastritui, gastroenteritui, enterokolitui ir t. t.
Preparatas priimamas po 1 arbatinį šaukštelį 2—3 kartus per dieną 20—30 min. prieš valgį. Išoriniam vartojimui gaminama alijošiaus lapų emulsija, kuri taikoma gydyti egzemoms, nudegimams ir kitoms sunkiai gyjančioms žaizdoms
