KODĖL LAPUOČIAI MEDŽIAI RUDENĮ NETENKA LAPŲ?

KODĖL LAPUOČIAI MEDŽIAI RUDENĮ NETENKA LAPŲ?

Nė vienas protingas žmogus neims džiovinti skalbinių, susukęs juos į kamuolį, tiesa? Kiekvienas puikiai žino, kad kuo didesnis paviršius, tuo greičiau išgaruoja vanduo.

Augalas dažnai kenčia dėl vandens stokos, todėl jo „vandens ūkis“ turi būti labai tiksliai apskaičiuotas. Šaknys gauna vandens ir mineralinių druskų iš dirvožemio — lapai nuolat garina vandenį. Per augalą be paliovos teka vandens srovė. O jeigu augalas negali gauti jo iš dirvožemio? Juk žiemą nėra vandens. Yra tiktai ledo ir sniego. Beje, kad šaknys nebegautų vandens, visai nereikia ypatingai didelio atšalimo. Jeigu puodą su žydinčia raktažole įstatysime į dubenį su ledais, gėlė pradės vysti šaknys gauna vandens labai lėtai, o lapai išgarina jį kaip paprastai. Nors žemė puode drėgna, raktažolė vysta. Augalo vandens balansas yra pažeistas. Dabar akimirkai įsivaizduokime, kad medžiai žiemai neprarado lapų. Lapai išgarina daugybę vandens, o dirvožemyje vandens nėra. Augalas nudžius ir žus. Taigi lapai mūsų klimato sąlygomis krenta, prisitaikydami prie gyvenimo sąlygų. Kodėl tada pušis ir eglė nenumeta savo spyglių? Juk jos gyvena toli šiaurėj. įsižiūrėkime į jų lapus — spyglius. Pavyzdžiui, spyglio paviršius, palyginus su buko lapu, yra labai mažas, dar daugiau — buko lapo odelė labai plona ir švelni, o pušies spyglis turi ne tik apvalkalą, bet ir papildomą apsaugą — vaško apnašą, kuris sulaiko vandens garavimą. Vanduo iš lapų išgaruoja per poras. Kuo daugiau porų, tuo greičiau jis garuoja. Pušies spygliuose porų mažai ir, be to, jos yra giliai, o tai irgi sulėtina garavimą. Ar tai reiškia, kad pušis ir eglė visai nemeta spyglių? Lapai krinta ir šiems medžiams. Tačiau šis procesas vyksta ne vienu metu. Pavyzdžiui, mūsų pušis keičia savo spyglius kas treji metai, bet nauji spygliai išauga kasmet, ir mes niekada nematome pušies be spyglių. Prieš krintant lapams, didesnioji augalui vertingų medžiagų dalis iš lapų pereina į šaknis ir kamieną. Paskiau lapakotis plonučiu žievės sluoksneliu pakimba ant šakelės ir rudens pradžioje jau vos laikosi. Dabar nuo silpno vėjo arba net paties sušlapusio nuo rasos ar lietaus lapo svorio jis nutrūksta ir nukrenta ant žemės. Lapų pakeitimas medžiui yra labai svarbus dalykas. Medžiui vertingos medžiagos neprarandamos drauge su krintančiais lapais, o štai medžiagos, susikaupusios lapuose, „nukrenta“ drauge su jais. Iš nukritusių lapų susidaręs miške sluoksnis praturtina dirvožemį puvenomis ir Mineralinėmis druskomis, apsaugo dirvožemį ir šaknis nuo įšalimo.