KOKIUS GYVŪNUS VADINAME PIRMUONIMIS?

Skrosdami kokio nors gyvūno kūną skerdykloje arba ant preparavimo stalo, visada įsitikiname, kad jis sudarytas iš įvairiausių organų. Tačiau įsižiūrėję į sandarą pradedame galvoti, kad kiekvienas jų lyg būtų nulietas iš kažkokios vientisos, gana elastingos masės. Net kraujas mums atrodo esąs vienodas raudonas skystis, panašus į vyšnių sultis. Tik raumenys, ypač išvirus, neatrodo vientisi: aiškiai matyti, kad jie sudaryti iš plonyčių skaidulų. Tūkstančius metų žmonės kaip tik šitaip vaizdavosi savo arba gyvulio kūno sandarą.

Tai tęsėsi tol, kol buvo išrasti mikroskopai prietaisai su stipriais didinamaisiais stiklais. Tik tada žmonės pirmą kartą galėjo įsitikinti, kad kiekvienas gyvūno kūno organas sudarytas iš gana įvairios formos daugiau arba mažiau glaudžiai sujungtų mažų „plytelių“ (ląstelių). O pačios „plytelės“ susideda iš drebutinės medžiagos, kuri buvo pavadinta plazma. Apžiūrinėdami kraujo lašelį pro mikroskopą, įsitikiname, kad ir jis susideda iš daugybės įvairių ląstelių. Kai kurios iš tų kraujo ląstelių yra tokios mažos, jog norint iš jų gauti vos 1 milimetro ilgio grandinėlę, reikia sudėti vieną prie kitos šimtą penkiasdešimt „plytelių“.

Kaip tik šiose ląstelėse ir yra dažas, suteikiąs kraujui raudoną spalvą, tuo tarpu kai pats kraujo skystis gelsvai skaidrus. Ir štai, pasirodo, kiekvienas organas turi ląsteles, būdingas tik jam, ne tokias, kaip kituose organuose. Dėl šio ląstelių — „statybinės medžiagos“ ir ląstelių derinio — „organo konstrukcijos“ savotiškumo tam tikras organas ir gali atlikti jam būdingą vaidmenį. Juk niekas neabejoja, kad virškinimo aparatas, virškinantis maistą, turi vieną funkciją, o kraujas, kuris nešioja deguonį, arba jautrios akių ląstelės, priimančios šviesos dirginimus, turi kitą funkciją.

Raumenys sudaryti iš pailgų ląstelių, kurios, vienu metu susitraukdamos, priverčia ir raumenis susitraukti, ir pati organizmą atlikti vienokius ar kitokius judesius. Žodžiu, organizme kiekvieną veiksmą atlieka specialiai tam pritaikytos ląstelės. Tai, kas pasakyta, tinka visiems daugiau ar mažiau stambiems gyvūnams. Tačiau mokslininkai nustatė, kad smulkiausi gyviai, kurių vieni vos įžiūrimi plika akimi, o kitus galima pamatyti tik pro mikroskopą, turi stambių gyvūnų savybių. Jie čiumpa grobį, jį virškina, kvėpuoja, bėga nuo pavojaus (iš to galima padaryti išvadą, kad juos veikia išoriniai dirginimai), dauginasi, bet — o stebuklas! susideda tik iš vienos ląstelės. Šie smulkučiai gyviai buvo pavadinti pirmuonimis.