KOKS PAUKŠTIS SKRAIDO AUKŠČIAUSIAI?

AR YRA BESPARNIŲ PAUKŠČIŲ?

Nors jūs gal ir esate girdėję „besparnių“ vardą, kuriuo pavadintos tam tikros paukščių rūšys, tačiau aš visai įsitikinęs atsakau į šį klausimą: ne, besparnių paukščių nėra. Užtat jūs, aišku, žinote, jog kai kurie paukščiai negali pakilti į orą. Beje, jeigu jūs pamatytumėte net geriausioje nuotraukoje arba zoologijos sode „besparnį“ paukšti kivi, ši retą Naujosios Zelandijos paukšti, tai jums, be abejo, susidarytų įspūdis, kad aš esu pamelavęs, nes kaip bežiūrėtumėt, šio paukščio sparnų nepamatytumėt. Vis dėlto, jeigu jūs šį paukšti paimtumėte į rankas, tai jums pavyktų tarp jo plunksnų užčiuopti du mažus sparnelius su kauliukais, būdingais paukščio sparnui.

KOKS PAUKŠTIS SKRAIDO AUKŠČIAUSIAI?

Jeigu būtų kalbama apie paprastą skridimą plasnojant sparnais, tai atsakymas skambėtu taip: paukščiai pakyla ne daug aukščiau. Bet nereikia užmiršti, kad kai kurie jų, pavyzdžiui, maitvanagiai, albatrosai, ereliai, arba kad ir mūsų gandras, moka, išskėtę sparnus, „atsigulti“ ore ir, visiškai nejudėdami, suktis ratilais, o vertikalios oro srovės neša tuo tarpu jį į viršų. Jis sklando ore tartum bemotoris lėktuvas-sklandytuvas. Nemanykite, kad toks kilimas aukštyn gali tęstis be galo.

Dažniausiai paukščiai sklando iki 500 metrų aukščio virš žemės. Kaip tikina lakūnai, daugiau kaip tūkstančio metrų aukštyje paukščių galima sutikti tik retkarčiais. Vis dėlto kai kurie stambūs grobuonys skraido ir trijų — keturių ir net daugiau kilometrų aukštyje. Kokiam paukščiui pavyko pakilti aukščiausiai, žinoma, niekas iki šiol nenustatė. Bet visiškai aišku, kad rekordininkų reikia ieškoti erelių, albatrosų arba maitvanagių tarpe.

AR ILGAI PAUKŠČIAI GALI SKRAIDYTI BE POILSIO?

Šį klausimą, kaip suprantate, atsakyti nelengva. Manau, kad jeigu kurį iš jūsų paklaustų, kiek galite nueiti be atokvėpio, tai jūs pareikalautumėte paaiškinti, kaip eiti — lėtu žingsniu ar bėgte, — o paskiau, jeigu net nuspręstumėte pasakyti penkis… dešimt… arba penkiasdešimt kilometrų, tai ir šie skaičiai nebūtų visai tikri. Juk tikriausiai prireikus kiekvienas iš jūsų galėtų nueiti ir daugiau. O juk paukščių to nepaklausi. Tyrinėjant paukščių skridimą iš Afrikos į Europą ir atgal, buvo nustatyta, kad atskiri įvairių paukščių rūšių kelionės etapai neviršija 100-200 kilometrų, o juk tai palyginti nedaug. Tačiau atsitiktinai žmonėms pavyko sužinoti visiškai išimtinį skridimo rekordą.

Yra nedideli tilvikų šeimos paukšteliai, gyvenantys Aleutų salose. žiemos mėnesius jie praleidžia toli pietuose, Havajų salose, Jeigu jūs žemėlapyje nors apytikriai išmatuosite nuotolį iki salynų, tai pasirodys, kad jis sudaro apie 3 tūkstančius kilometrų jūrų kelio. Buvo manyta, kad šie paukščiai skrenda aplinkiniu keliu, Azijos pakrante, ir tik paskutiniame etape „peršoka“ per vandens juostą, skiriančią juos nuo šiltos žiemojimo vietos. Iš tikrųjų paaiškėjo, kad ne taip. Šie paukščiai skrenda tiesia linija ir, vadinasi, 3 tūkstančius kilometrų nuskrenda „vienu ypu“.