Baltarusijos liaudies medicinoje labai populiarios miško dovanos. Gydymui plačiai vartojama spanguolė — smulkus visžalis šviesamėgis puskrūmis. Augalo pavadinimas Oxycoccus kilęs iš graikiško žodžio oxys — aštrus, rūgštus ir coccus — rutuliškas, o tai pažodžiui verčiant reiškia „rūgštus pelkinis rutulėlis”. Spanguolė paplitusi TSRS europinės dalies šiauriniuose ir vidutinės platumos rajonuose, Sibire, Tolimuosiuose Rytuose. Auga gausiai durpingose pelkėse, spygliuočių miškų zonoje. Šiauriniuose rajonuose užima vieną pirmųjų vietų tarp laukinių uogų.
Šio pelkių augalo uogos renkamos dažniausiai vėlyvą rudenį, prieš šalčius. Tuomet jos yra skaniausios atitirpusių uogų kokybė nesumažėja. Apie spanguolę, kaip apie naudingą uogą, žmonės žino seniai. Ji minima dar XVI amžiaus rusų literatūros kūrinyje „Domostroj” („Namų ūkis”). Kaip vaistinis augalas, ji žinoma iš senovės paminklų, iš įvairių žolynų (vaistažolių knygų), gydymo knygų, žaliosios vaistinės, sodo knygų. Spanguolės sultys buvo vartojamos kaip geras vaistas nuo skorbuto, jomis skalaudavo žaizdas, šlapiuojančias opas. Jos buvo laikomos ypač geru vaistu nuo kosulio, taip pat geru karščiavimą mažinančiu vaistu tyrinėtojas G. Gorianskis dar prieš revoliuciją atkreipė dėmesį į spanguolės uogų baktericidines savybes prieš choleros sukėlėjus, stafilokokus, streptokokus ir žarninę lazdelę.
Nustatyta, kad spanguolė veikia kur kas labiau negu kalkinis vanduo, beržo degutas ir 5% karbolio rūgšties tirpalas, kurie vartojami dezinfekcijai. Spanguolės maistinės ir gydomosios savybės, ypač jos sulčių, priklauso nuo jose esančių organinių rūgščių, cukrų, pektininių, rauginių, dažinių medžiagų, mineralinių druskų, mikroelementų ir vitamino C. Dėl benzoinės rūgšties buvimo uogos gali ilgai išsilaikyti šviežios (apie 10 mėnesių). Mokslinėje medicinoje spanguolė ilgai buvo vartojama kaip gaivinantis (vėsinantis), temperatūrą mažinantis vaistas ir vaistas nuo skorbuto. Spanguolių ekstraktas dar Pirmojo pasaulinio karo metais plačiai buvo vartojamas skorbutui gydyti.
Farmakologiniai ir klinikiniai tyrimai įgalino sėkmingai vartoti spanguolių tepalą kai kurioms odos ligoms gydyti, nes jis gerai veikia užgijimo procesą, malšina skausmą, mažina niežėjimą, pasižymi antialerginiu veikimu. Liaudyje spanguolės uogos gydymui vartojamos šviežios perdirbtos (sultys, ekstraktai, sirupai). Spanguolių (uogų sultys) ir sirupas vartojami sumažėjus vitaminų kiekiui maiste (žiemą, pavasarį) arba po sunkių ligų (operacijų, traumų). Spanguolės preparatai rekomenduojami ir sergant įvairiomis uždegiminėmis ligomis, kūno temperatūrai, nes padeda ją sumažinti ir malšina troškulį. Dėl citrinos rūgšties veikimo uogos su medumi vartojamos sergant nuo peršalimo, reumatu, angina. Vartojamos prinokusios uogos, surinktos, rudeni po pirmųjų šalnų arba anksti pavasarį. Dėl vitamino C buvimo spanguolės yra geri vaistai nuo skorbuto.
Spanguolių sultys lengvai išsunkiamos: uogos sutraiškomos mediniu grūstuvėliu grūstuvėje ir išspaudžiamos, išspausta tyrė vėl sumaišoma ir dar kartą išspaudžiama. PG to sultys iškošiamos per marle, pakaitinamos emaliuotame inde iki 100°C, pasaldinamos ir skubiai išpilstomos į indus. Spanguolių ir burokėlių sulčių mišinys vartojamas gydymui ir profilaktiškai esant kraujagyslių spazmams ir hipertoninės ligos pradinei stadijai. Namuose ligoniams duodama spanguolių sulčių, praskiestų vandeniu. Sergant skrandžio ligomis, pavyzdžiui, lėtiniu gastritu be paūmėjimo reiškinių esant sumažėjusiam rūgštingumui, spanguolės rekomenduojamos kaip viena įvairių sulčių mišinio sudedamoji dalis, kurias geriant pastebimas tam tikras teigiamas poveikis kompleksiškai gydant ligonius.
Imama po 50 ml burokėlių, griežčių, bulvių, spanguolių sulčių ir pridedama medaus pagal skonį. Tolygiai išmaišius, palaikoma 5-18 dienų, po to geriama po valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną. Kartais daromas spanguolių gėrimas su bulvių sunka: 200 g nuskustų bulvių sutarkuojama smulkia trintuve, išspaudžiama sunka, kuri palaikoma 1-2 valandas, kad nusėstų krakmolas, po to pamažu nupilama, sumaišoma su išspaustomis spanguolių sultimis (iš 50 g spanguolių) arba nuoviru, kuris gaunamas verdant spanguolių išspaudas vandenyje, pridėjus jas arbatinį šaukštelį cukraus. Geriama mėnesį po valgomąjį šaukštą 3 kartus dieną. Tačiau preparatų iš spanguolių uogų negalima vartoti ligoniams, sergantiems ūminėmis skrandžio ir žarnyno ligomis (ūminiu gastritu, kolitu, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės paūmėjimu ir kt.).
Pastaruoju metu atlikti klinikiniai tyrimai parodė, kad spanguolių sultis galima vartoti sergant šlapimtakių ligomis ir kaip vaistą, padedantį išvengti smėlio ir akmenų susidarymo inkstuose. Šių stebėjimų rezultatais pagrįsta prielaida, kad yra tikslinga plačiai vartoti gėrimą iš augalo uogų pūliniam inkstų uždegimui gydyti, ypač kartu su nitrofurano preparatais ir antibiotikais. Preparatai iš spanguolių sėkmingai vartojami kai kurioms uždegiminėms ginekologinėms ligoms gydyti. Dažniau vartojama spanguolių morsas, sultys ir ekstraktas.
Spanguolė labai populiari kaip maisto produktas. Iš jos uogų atliekų gaunamas labai kokybiškas pektinas ir dažai. Nusausinus miškų pelkes, pastaruoju metu plotų, kuriuose savaime auga spanguolės, labai sumažėjo, todėl pasidarė būtina kurti dirbtinius spanguolynus. Pirmąsias tokias plantacijas sėkmingai bandyta organizuoti Baltarusijoje ir Pabaltijo respublikose.
