Šalavijas — vienas populiarių, žinomų nuo senų vaistinių augalų. Mokslinis pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio salvare, kuris reiškia sveikata, gydyti. Gyvavo priežodis: „Kam mirti, kai sode žydi šalavijas”. Tai puskrūmis su gausiais, tankiai plaukuotais lapais ir melsvai violetiniu žiedynu. Pasaulyje yra žinoma apie 700 šalavijo Augalas pasižymi priešuždegiminėmis, sutraukiančiomis ir antimikrobinėmis savybėmis.
Mūsų šalies liaudies medicinoje vartojamas šalavijo lapų antpilas, nuoviras, daromos šalavijo vonios. Kinijoje šalavijas vartojamas kaip bendrai stiprinantis organizmą vaistas, taip pat išoriškai — sergant lėtinėmis odos ligomis. Mokslinėje medicinoje, gaminant kai kuriuos vaistinius preparatus, vartojami įvairių šalavijo rūšių antpilai (1 arbatinis šaukštelis žolės 1 stiklinė verdančio vandens).
Iš augalo lapų gaunamas antibakterinis preparatas salvinas. Gydomųjų savybių turi ir augalo eteriniai aliejai, kurie turi terpenų ir kitų aromatinės eilės cheminių junginių. Ištirpdami riebaluose, jie lengvai prasiskverbia pro odos paviršinius sluoksnius, dirgina periferinių nervų galtmes (receptorius), dėl to atsistato odos ir kraujagyslių refleksai. Šalavijo vonios, taip pat tepalai, turintys kvapiojo šalavijo ekstrakto (koncentracija iki 20 %), vartojami kompleksiškai gydant (vitaminai, ultravioletinis spinduliavimas) sergančiuosius žvyneline liga.
Tiriant miškinį šalaviją, nustatyta, kad augalo šaknyse yra chinonų eilės medžiagų, pasižyminčių antimikrobiniu, priešuždegiminiu aktyvumu. Pastebėta, jog tepalas, kurio vienas komponentų yra šalavijas, efektyviai gydo sergančiuosius egzema, neurodermitu, žvyneline liga.
