Paprastasis ąžuolas – visiems gerai pažįstamas, iki 40 m aukščio medis. Jo šaknys – didelės, šakotos. Žmonės mano, kad tai tvirtumo, jėgos, grožio ir ilgaamžiškumo simbolis. Jo lapai atvirkščiai kiaušiniški, dažniausiai nesimetriški. Žydi gegužės mėnesį. Vaisius yra iki trečdalio apgaubta gvildo gilė.
Auga miškuose, pakrantėse, laukuose, auginamas parkuose, gyvenvietėse.
Jis gyvena iki 400-500 metų. Vaistinei žaliavai ąžuolo žievę reikia rinkti pavasarį, nes tuomet ji lengviausiai lupasi. Tinkamiausia – 2-3 metų ąžuolo žievė. Ji džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiūvusios žievės paviršius blizga, ji trapi, bekvapė, sutraukiančio skonio. Sandariai uždengtuose induose gerai vėdinamoje patalpoje galima laikyti penkerius metus.
Ąžuolo žievėje yra iki 20% raugų, flavono kvercetino, galinės ir elaginės rūgščių, cukraus, flobafenų, pentozanų (13-14%), pektino (6%), dervų, gleivių, mineralinių druskų. Gilėse yra krakmolo (40%), baltymų ir raugų, cukraus. Lapuose yra kvercitrino, kvercetino, pentozanų, raugų, fitoncidų ir kitų medžiagų.
Ąžuolo žievė gydymui
Ąžuolo žievė gydymui vartojama todėl, kad joje yra raugų, kurie pasižymi sutraukiamosiomis ypatybėmis, gydo uždegimus ir stabdo kraujavimą. Ąžuolo žievės nuovirą reikėtų gerti nuo įvairių virškinimo trakto ligų: viduriavimo, lėtinio enterokolito, skrandžio ir žarnyno kraujavimo, inkstų, šlapimo pūslės ir šlapimtakių uždegimo, apsinuodijus sunkiaisiais metalais ir kt.
Ąžuolo žievės nuovirui reikia 10 g (vienas valgomasis šaukštas) smulkios žaliavos. Ją reikia užpilti kambario temperatūros stikline vandens, uždengti, maišant kaitinti verdančioje vandens vonelėje 30 minučių ir aušinti 10 minučių, perkošti, likusią žaliavą nusunkti ir dar įpilti virinto vandens iki ankstesnio tūrio ir gerti po vieną valgomąjį šaukštą 2-3 kartus per dieną.
Nuoviras išoriniam naudojimui ruošiamas šitaip: 20 g (du valgomuosius šaukštus) smulkios žaliavos reikia užpilti stikline vandens ir ruošiama anksčiau nurodytu būdu.
Šiuo nuoviru skalaujama burnos ertmė, ypač kai sergama gleivinės uždegimu, angina, stomatitu, gingivitu, faringitu, kai kraujuoja iš dantenų ir kt. Be to, kompresais gydomos pūlingos odos ligos, nudegimai, nušalimai, egzema, pragulos, furunkulai, prakaituojančios kojos (galima daryti voneles).
Ąžuolo lapai tinka agurkams raugti, o iš gilių žmonės daro kavą, jomis šeria gyvulius. Gilės yra maistingos, jose nemažai baltymų, angliavandenių, riebalų ir kitų organizmui reikalingų medžiagų. Gilės maistingumu prilygsta javų grūdams, bet maistui nevartojamos, nes jose yra karčiųjų alkaloidinių medžiagų. Labiausiai giles mėgsta kiaulės. Giles taip pat ėda kiškiai, pelės, voverės, šernai ir kiti žvėreliai. Ąžuolo tanidai taikomi odų pramonėje.
