Dygliuotasis šaltalankis – daugiametis, vasaržalis, dvinamis, dygliuotas, dekoratyvinis iki 5 m aukščio medelis arba krūmas. Jo ūgliai apaugę sidabriškai baltais, šakotais žvyneliais ir plaukeliais. Lapai pražanginiai, linijiški, lygiakraščiai. Lapkočiai – trumpi. Žiedai – vienalyčiai, lapai. Vaisius – sultinga, geltona, oranžinė arba tamsiai raudona uoga. Šaltalankis žydi balandžio-gegužės mėnesiais, o vaisiai prinoksta rugsėjo-spalio mėnesiais ir ilgai išsilaiko ant krūmo šakučių.
Lietuvoje savaime neauga, bet sodininkai augina jau seniai. Šaltalankis mėgsta augti saulėtose vietose, lengvose dirvose, ypač ežerų ir upių pakrantėse. Galima auginti nederlingose žemėse, kalvose.
Šaltalankis savaime auga Sibire, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, Vakarų Europoje, Mongolijoje ir Himalajuose. Jo išvaizda, vaisių biocheminė sudėtis priklauso nuo augimo vietos ir klimato. Mokslininkams sukultūrinti. Kultūriniai šaltalankiai gausiau dera, stambesnės uogos, mažiau dygliuoti.
Dabar Lietuvoje auginama daug šaltalankių.
Jie gerai apsauginėse prigyja karjeruose, naujuose soduose, juostose, gyvenvietėse, sodybose. Kad šaltalankis derėtų, reikia sodinti keletą krūmų, nes vienų augalų yra tik moteriški žiedai vyriški.
Šaltalankio uogose yra daug vitaminų. Pagal tai, kiek jose yra vitamino C, šaltalankiui tenka trečioji vieta po erškėčio ir aktinidijos (vidutiniškai 400 mg%). Vitaminas C gerai išsilaiko perdirbtose šaltalankio uogose, nes vaisiuose nėra fermentų, skaldančių vitaminą C. Yra vitamino P (100-200 mg%), B₁ (0,28 mg%), B2 (0,38 mg%), folinės rūgšties (0,79 mg%). Nemažai yra riebaluose tirpaus karotino (provitamino A).
Šviežiuose vaisiuose būna iki 60 mg% karotino. Daug juose yra vitamino E (iki 165 mg%), K (iki 1,5 mg%), stearinų, iš kurių susidaro vitaminas D. Be to, šaltalankio uogose yra 300 mg% betaino, kumarino, 8,5% angliavandenių (gliukozės, fruktozės), iki 4% organinių rūgščių (citrinos, obuolių, vyno, sviesto), raugų ir mineralinių medžiagų (geležies, boro, mangano, natrio, magnio, kalcio, nikelio, stroncio, molibdeno, fosforo ir kt.), pektinų.
Vaisių sultyse yra iki 8,1% oranžinės spalvos riebalinio aliejaus.
Jame gausu karotinoidų (250-310 mg%), tokoferolo (330 mg%), stearinų, fosfolipidų, cholino ir kitų. Šaltalankis vertinamas ne tik kaip dekoratyvinis augalas. Jau senovės graikai pastebėjo, kad pašerti jo lapais sergantys arkliai pasveiksta, gyvulių plaukai pradeda net žvilgėti. Todėl šaltalankio pavadinimas, išvertus iš graikų kalbos reiškia žvilgantis arklys”.
Šaltalankio uogose yra ypač daug biologiškai veiklių medžiagų, labai reikalingų žmogui. Šios medžiagos reguliuoja riebalų apykaitą, šalina iš organizmo cholesterino perteklių, stabdo aterosklerozės procesus, ypač vyresniems žmonėms.
Farmacijos pramonė iš šaltalankio vaisių gamina preparatą „Oleum Hippophae”. Šaltalankio aliejus malšina skausmą, skatina audinių regeneraciją, padeda gyti žaizdoms. Juo gydomi nudegimai, nušalimai, gerklės ligos, pragulos, įvairios ginekologinės ligos (kolpitai, endocervicitai, gimdos kaklelio erozijos). Be to, aliejų rekomenduotina gerti sergant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, stemplės vėžiu. Šaltalankio aliejus laikomas sandariai uždengtuose induose vėsioje ir tamsioje vietoje.
Šaltalankio aliejų galima pasigaminti ir namie.
Iš prinokusių vaisių išspaudžiamos sultys, o likusi masė sudžiovinama, susmulkinama kavamale, užpilama saulėgrąžų aliejumi (1:1,5) ir laikoma tris savaites kambario temperatūroje tamsoje, kartais pamaišoma. Paskui skystis nupilamas. Tokiu būdu gaunamas šaltalankio aliejus, kuris tinka vartoti.
Šaltalankio vaisiai skatina virškinimo trakto liaukų sekreciją, gerina virškinimą, tinka vartoti esant sumažėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui. Nepatartina jų vartoti tuomet, kai padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas, taip pat sergant cholecistitu.
Iš šaltalankio vaisių verdamos uogienės, spaudžiamos sultys, daromas padažas, džemas. Nerekomenduojama vaisių užšaldyti, nes sumažėja vitamino C ir karotino.
