AR ŽMOGUS IR BEŽDŽIONĖ GIMININGOS?

Kol mokslas nebuvo išaiškinęs žmogaus kilmės, šia tema sklido daugybė legendų. Vienos tautos manė, kad žmogus nukritęs iš Mėnulio, kitos, kad žmonės išaugę kaip vaisiai ant stebuklingo medžio, trečios, kad žmogų sutvėrusi kažkokia dievybė, kuri lyg nulipdžiusi jj iš molio, lyg išdrožusi iš medžio arba akmens… Nors visos šios legendos ir labai skyrėsi turiniu, bet turėjo vieną bendrą bruožą: jos aiškino, kad žmogus atsiradęs antgamtiniu būdu. Mokslas palengva išaiškino šiuolaikinio žmogaus genealogiją ir jo išsivystymo istoriją, pradedant nuo iki žmogiškųjų formų.

Visi mokslo sukauptieji faktai tvirtai rodo, kad žmogus kilo iš gyvulių pasaulio. Tai vaizdžiai įrodo jau pati žmogaus kūno sandara, be to, žmogus daugiausia panašus į žmogbeždžiones (kaip žinoma, joms priklauso gibonas, orangutangas, gorila ir šimpanzė). Žmogbeždžionių ir žmogaus giminingumą rodo ir tai, kad jų kraujo grupės yra tokios pat, kaip ir žmonių. Dauguma ligų, kuriomis serga žmogus, taip pat serga ir beždžionės, ir šios ligos pasireiškia labai panašiai. Panaši yra ir smegenų sandara, nors žmogaus smegenys yra ne tik žymiai (beveik tris kartus) didesnės, bet pirmiausia kur kas sudėtingesnės ir tobulesnės.

Panašiai reiškiasi ir kai kurie žmogaus ir beždžionių jausmai, juokas, verksmas, baimė, pyktis arba nustebimas. Embrioniniu gyvenimo laikotarpiu žmogaus gemalas praeina įvairius vystymosi etapus. Iš pradžių jis būna panašus į buožgalvį, paskiau į roplio gemalą, į žemesniojo žinduolio, pagaliau beždžionės ir galų gale pasidaro panašus į žmogų. Penktą šeštą embrioninio vystymosi mėnesi žmogaus gemalas būna ištisai apžėlęs plaukeliais ir turi uodegytę. Taigi per devynis žmogaus gemalo vystymosi mėnesius tartum labai sutrumpintai pasikartoja daugelio anksčiau už žmogų buvusių gyvūnų rūšių vystymosi istorija. Taip reiškiasi visuotinis biologinis žmogaus gemalo plaukinės dangos schema dėsnis, pastebimas bet kurių gyvūnų gemalams vystantis.

Pavyzdžiui, nors dabartiniai paukščiai yra be, bet paukščių gemalai turi dantų užuomazgas, mat, jas turėjo pirmieji seniausieji paukščiai ir jų protėviai— ropliai. Šiuo požiūriu visų stuburinių gemalai tuo yra panašesni vienas į kitą, kuo jie jaunesni. Ypač panašūs yra beždžionės ir žmogaus gemalai.“ Kur ir kada atsirado žmogus? Paskutiniais dešimtmečiais atliktų tyrinėjimų rezultatai aplamai leidžia duoti atsakymą. Maždaug prieš 25 milijonus metų šiltuose, drėgnuose Europos, Azijos ir Afrikos miškuose gyveno dideli miško gyvūnai apie 1,5 metro priklausę primatų būriui. Jie gyveno medžiuose, bet dėl savo gana žymaus dydžio turėdavo pėdomis remtis į apatines šakas, rankomis kabindamiesi už viršutinių, vadinasi, jie dažniausiai būdavo pusiau stačioje padėtyje.

Jie buvo panašūs į dabar gyvenančias žmogines beždžiones (žmogbeždžiones), bet jų galūnės buvo blogiau pritaikytos laipioti medžiais, negu šiandieninių beždžionių. Šios beždžionės jos buvo vadinamos driopitekais tai yra miškinėmis beždžionėmis, iš graikų kalbos žodžių „drias“ ąžuolas ir „pitekos“ — beždžionė) buvo bendri tiek dabartinių žmogbeždžionių, tiek ir žmogaus protėviai. Iš dabar gyvenančių žmogbeždžionių panašiausios I driopitekus yra šimpanzės, bet jų kūno proporcijos jau pasikeitusios. Driopitekų galūnės buvo vienodo ilgumo, o žmoginių beždžionių priešakinės galūnės yra žymiai ilgesnės už užpakalines.

Žmogaus kojos yra žymiai ilgesnės už rankas, bet kūdikis paprastai gimsta su vienodo ilgumo galūnėmis; jo kojos pradeda ilgėti tik po kelerių metų ir jos auga beveik iki subrendimo laikotarpio. Driopitekai gyvendavo grupėmis ir keliaudavo miškais, ieškodami maisto. Sprendžiant iš dantų sandaros, jie mito daugiausia augalais, bet, matyti, taip pat nevengė ir paukščių kiaušinių, paukščiukų, vabzdžių, o kai kada ir smulkių miško žvėrelių. Nors driopitekai gyvendavo daugiausia medžiuose, bet dėl savo sandaros jie galėdavo vaikščioti žeme keturiomis kojomis, o prireikus ir atsistoti.

Gibonas, gyvulys, gyvenąs medžiuose, ant žemės stovi netvirtai, pusiausvyrą palaiko priekinėmis galūnėmis.

KOKIUS GYVŪNUS VADINAME PIRMUONIMIS?

Skrosdami kokio nors gyvūno kūną skerdykloje arba ant preparavimo stalo, visada įsitikiname, kad jis sudarytas iš įvairiausių organų. Tačiau įsižiūrėję į sandarą pradedame galvoti, kad kiekvienas jų lyg būtų nulietas iš kažkokios vientisos, gana elastingos masės. Net kraujas mums atrodo esąs vienodas raudonas skystis, panašus į vyšnių sultis. Tik raumenys, ypač išvirus, neatrodo vientisi: aiškiai matyti, kad jie sudaryti iš plonyčių skaidulų. Tūkstančius metų žmonės kaip tik šitaip vaizdavosi savo arba gyvulio kūno sandarą.

Tai tęsėsi tol, kol buvo išrasti mikroskopai prietaisai su stipriais didinamaisiais stiklais. Tik tada žmonės pirmą kartą galėjo įsitikinti, kad kiekvienas gyvūno kūno organas sudarytas iš gana įvairios formos daugiau arba mažiau glaudžiai sujungtų mažų „plytelių“ (ląstelių). O pačios „plytelės“ susideda iš drebutinės medžiagos, kuri buvo pavadinta plazma. Apžiūrinėdami kraujo lašelį pro mikroskopą, įsitikiname, kad ir jis susideda iš daugybės įvairių ląstelių. Kai kurios iš tų kraujo ląstelių yra tokios mažos, jog norint iš jų gauti vos 1 milimetro ilgio grandinėlę, reikia sudėti vieną prie kitos šimtą penkiasdešimt „plytelių“.

Kaip tik šiose ląstelėse ir yra dažas, suteikiąs kraujui raudoną spalvą, tuo tarpu kai pats kraujo skystis gelsvai skaidrus. Ir štai, pasirodo, kiekvienas organas turi ląsteles, būdingas tik jam, ne tokias, kaip kituose organuose. Dėl šio ląstelių — „statybinės medžiagos“ ir ląstelių derinio — „organo konstrukcijos“ savotiškumo tam tikras organas ir gali atlikti jam būdingą vaidmenį. Juk niekas neabejoja, kad virškinimo aparatas, virškinantis maistą, turi vieną funkciją, o kraujas, kuris nešioja deguonį, arba jautrios akių ląstelės, priimančios šviesos dirginimus, turi kitą funkciją.

Raumenys sudaryti iš pailgų ląstelių, kurios, vienu metu susitraukdamos, priverčia ir raumenis susitraukti, ir pati organizmą atlikti vienokius ar kitokius judesius. Žodžiu, organizme kiekvieną veiksmą atlieka specialiai tam pritaikytos ląstelės. Tai, kas pasakyta, tinka visiems daugiau ar mažiau stambiems gyvūnams. Tačiau mokslininkai nustatė, kad smulkiausi gyviai, kurių vieni vos įžiūrimi plika akimi, o kitus galima pamatyti tik pro mikroskopą, turi stambių gyvūnų savybių. Jie čiumpa grobį, jį virškina, kvėpuoja, bėga nuo pavojaus (iš to galima padaryti išvadą, kad juos veikia išoriniai dirginimai), dauginasi, bet — o stebuklas! susideda tik iš vienos ląstelės. Šie smulkučiai gyviai buvo pavadinti pirmuonimis.

KOKS PAUKŠTIS SKRAIDO AUKŠČIAUSIAI?

AR YRA BESPARNIŲ PAUKŠČIŲ?

Nors jūs gal ir esate girdėję „besparnių“ vardą, kuriuo pavadintos tam tikros paukščių rūšys, tačiau aš visai įsitikinęs atsakau į šį klausimą: ne, besparnių paukščių nėra. Užtat jūs, aišku, žinote, jog kai kurie paukščiai negali pakilti į orą. Beje, jeigu jūs pamatytumėte net geriausioje nuotraukoje arba zoologijos sode „besparnį“ paukšti kivi, ši retą Naujosios Zelandijos paukšti, tai jums, be abejo, susidarytų įspūdis, kad aš esu pamelavęs, nes kaip bežiūrėtumėt, šio paukščio sparnų nepamatytumėt. Vis dėlto, jeigu jūs šį paukšti paimtumėte į rankas, tai jums pavyktų tarp jo plunksnų užčiuopti du mažus sparnelius su kauliukais, būdingais paukščio sparnui.

KOKS PAUKŠTIS SKRAIDO AUKŠČIAUSIAI?

Jeigu būtų kalbama apie paprastą skridimą plasnojant sparnais, tai atsakymas skambėtu taip: paukščiai pakyla ne daug aukščiau. Bet nereikia užmiršti, kad kai kurie jų, pavyzdžiui, maitvanagiai, albatrosai, ereliai, arba kad ir mūsų gandras, moka, išskėtę sparnus, „atsigulti“ ore ir, visiškai nejudėdami, suktis ratilais, o vertikalios oro srovės neša tuo tarpu jį į viršų. Jis sklando ore tartum bemotoris lėktuvas-sklandytuvas. Nemanykite, kad toks kilimas aukštyn gali tęstis be galo.

Dažniausiai paukščiai sklando iki 500 metrų aukščio virš žemės. Kaip tikina lakūnai, daugiau kaip tūkstančio metrų aukštyje paukščių galima sutikti tik retkarčiais. Vis dėlto kai kurie stambūs grobuonys skraido ir trijų — keturių ir net daugiau kilometrų aukštyje. Kokiam paukščiui pavyko pakilti aukščiausiai, žinoma, niekas iki šiol nenustatė. Bet visiškai aišku, kad rekordininkų reikia ieškoti erelių, albatrosų arba maitvanagių tarpe.

AR ILGAI PAUKŠČIAI GALI SKRAIDYTI BE POILSIO?

Šį klausimą, kaip suprantate, atsakyti nelengva. Manau, kad jeigu kurį iš jūsų paklaustų, kiek galite nueiti be atokvėpio, tai jūs pareikalautumėte paaiškinti, kaip eiti — lėtu žingsniu ar bėgte, — o paskiau, jeigu net nuspręstumėte pasakyti penkis… dešimt… arba penkiasdešimt kilometrų, tai ir šie skaičiai nebūtų visai tikri. Juk tikriausiai prireikus kiekvienas iš jūsų galėtų nueiti ir daugiau. O juk paukščių to nepaklausi. Tyrinėjant paukščių skridimą iš Afrikos į Europą ir atgal, buvo nustatyta, kad atskiri įvairių paukščių rūšių kelionės etapai neviršija 100-200 kilometrų, o juk tai palyginti nedaug. Tačiau atsitiktinai žmonėms pavyko sužinoti visiškai išimtinį skridimo rekordą.

Yra nedideli tilvikų šeimos paukšteliai, gyvenantys Aleutų salose. žiemos mėnesius jie praleidžia toli pietuose, Havajų salose, Jeigu jūs žemėlapyje nors apytikriai išmatuosite nuotolį iki salynų, tai pasirodys, kad jis sudaro apie 3 tūkstančius kilometrų jūrų kelio. Buvo manyta, kad šie paukščiai skrenda aplinkiniu keliu, Azijos pakrante, ir tik paskutiniame etape „peršoka“ per vandens juostą, skiriančią juos nuo šiltos žiemojimo vietos. Iš tikrųjų paaiškėjo, kad ne taip. Šie paukščiai skrenda tiesia linija ir, vadinasi, 3 tūkstančius kilometrų nuskrenda „vienu ypu“.

KOKIE VAISIAI TURI DAUGIAUSIA VITAMINŲ

KOKIE VAISIAI TURI DAUGIAUSIA VITAMINŲ

Vitaminai tai reguliuojantieji organizmo elementai. Ko jie tik nereguliuoja Ir augimą (A1B9), ir medžiagų apykaitą (B1)… Apsaugo nuo daugelio ligų nuo rachito (D), cingos (C). Trūkstant maiste vieno arba kelių vitaminų, gali smarkiai sutrikti žmogaus organizmas. Geriausias A vitamino šaltinis — žuvų taukai, paskiau kepenys, žuvis. Iš augalinių produktų šių vitaminų turi tie, kur yra karotino, kitaip tariant morkos, pomidorai, špinatai, abrikosai, citrinos ir apelsinai. Tiktai žmogaus ir gyvulio organizmas karotiną perdirba A vitaminą, kurį jis gali įsisavinti, jei maiste yra pakankamai riebalų. B vitaminų (o jų yra daug: B, BI, B2, B6, B12 ir t. t.) daugiausia randame mielėse, be to, kepenyse, ruginėje duonoje, kopūstuose. Jų šiek tiek yra citrinose, apelsinuose, pomidoruose. Kai dėl C vitamino, tai jo šaltinis pirmiausia yra vaisiai ir daržovės. Bet ir čia apelsinai ir citrinos už-ima toli gražu ne pirmą vietą. Pirmoje eilėje eina šaltalankis, erškėtis, serbentai (juodieji), briuseliniai kopūstai. Apelsinus ir citrinas galima palyginti, su ropiniais kopūstais. Mažiau už juos C vitamino turi bulvės, morkos, obuoliai, slyvos, kriaušės. Šiose lenktynėse garbingą vietą užimtų daržo žemuogės (braškės), kurių lapuose C vitamino yra keturis kartus daugiau, negu uogose, bet, deja, jų lapų ligi šiol niekas nemėgino maistui naudoti. D vitamino taip pat mažai terandame apelsinuose, citrinose, pomidoruose. Svarbiausias jo šaltinis yra žuvų taukai, kepenys, žuvis. E vitamino yra salotose, rugių daiguose, augaliniame aliejuje. K vitaminą gamina naudingosios bakterijos, gyvenančios žmogaus bei gyvūno organizme, todėl palyginti retai kyla reikalas papildyti jj iš kitur.

Obuoliai , aportai P vitamino šaltinis yra vaisiai ir kai kurios daržovės. Šis vitaminas sutinkamas mažais kiekiais, bet žmogaus organizmui jo daug ir nereikia. Sunku atsakyti klausimą, kuriuose vaisiuose daugiausia vitaminų. Juk vitaminų daug, o mes čia išvardijome tik tuos, kurie geriausiai ištirti būtini žmogui. Vadinasi, pasirinkti nelengva. Taigi, kalbant apie C vitaminą, visus rekordus pasiekia šaltalankis ir erškėtis. Ilgainiui su jais galės rungtyniauti aktinidija Tolimųjų Rytų laukinis uogakrūmis. I. Mičiurinas išvedė kelias stambiavaises aktinidijos veisles, tinkamas auginti vidurinėje juostoje. Jos uogos, priešingai erškėčio uogoms, iš kurių darome tiktai ekstraktą, o kartais vyną arba uogienę, yra skanios ir kvapios. Aktinidija turi kelis kartus daugiau C vitamino, negu juodieji serbentai, ir apie penkiolika kartų daugiau, negu citrina. Tačiau, jeigu ieškosime vitaminų komplekso vien tik vaisiuose, tai tada pirmą vietą užims apelsinai ir citrinos.

KOKS AUGALAS DUODA DIDŽIAUSIUS VAISIUS?

KOKS AUGALAS DUODA DIDŽIAUSIUS VAISIUS?

Jūs klausiate, koks augalas turi didžiausius vaisius ir, turbūt, manote, kad jums bus nurodytas koks nors milžiniškas medis iš tolimos, nežinomos šalies.

Augalas, duodantis didžiausius vaisius, iš tikrųjų kilęs iš atogrąžinės. Amerikos, bet tai visai ne medis ir nereikia važiuoti į Ameriką, kad pamatytum jo vaisius, — tai paprastas ir jau seniai auginamas Europoje moliūgas.. Tai labai „rajus“ augalas, kuris augdamas reikalauja daug maisto, šilumos ir drėgmės, bet ir priežiūrą jis atlygina vaisiais, kurių svoris siekia penkiasdešimt ir daugiau kilogramų. Jeigu moliūgas, išaugintas pas mus, kur klimatas ir šaltesnis, ir sausesnis, negu atogrąžose, sveria 50 kilogramų, tai kokio gi svorio jis gali pasiekti savo tėvynėje ?.. Gal būt, atogrąžinėje Amerikoje auginamų kultūrinių moliūgai ir didesni už mūsiškius, tačiau kad laukinio moliūgo vaisius svertų penkiasdešimt kilogramų, tai — vargu ar rasite.

Jau daug amžių dirba žmogus, keisdamas augalų atmainas ir pritaikydamas juos savo poreikiams. Didelės, sultingos kriaušės, puikūs obuoliai ir kiti mūsų sodų vaisiai iš išvaizdos visai nepanašūs į savo „protėvius“ — laukines kriaušes arba laukinius obuolius, taip pat kaip ir mūsų moliūgas nepanašus į Amerikos laukinį moliūgą. O, gal norite žinoti, kokia „sėklelė“ didžiausia pasaulyje? Tai pamatyti ne taip jau lengva, nes čia galvoje turima tik Seišelių salose augančios vėduokliniais lapais palmės sėkla. Jos vaisius yra kaulavaisis, kurį gaubia ne minkštimas, o skaidulinė masė, ir skersmuo siekia iki 50 centimetrų. Vien kauliuko skersmuo yra 35 centimetrai, o sveria jis kelis kilogramus. Labai senais laikais, kai Seišelių salos dar nebuvo žinomos žemynų gyventojams, jūrų srovė atnešdavo šiuos vaisius per Indijos vandenyną I Indiją, kur į juos žiūrėdavo kaip į stebuklingą „jūros dovaną“ ir labai vertindavo. Perpjautus pusiau ir išskaptuotus šio vaisiaus kauliuko kevalus aptaisydavo sidabru ir darydavo iš jų taures maharadžoms. Dėl didelės savo kainos šis įdomus daiktelis retai tepatekdavo į Europą. Nuo to momento, kai botanikai nustatė, kas jis per vaisius ir iš kur kilęs, pasibaigė jo pasakiškoji šlovė ir smarkiai sumažėjo jo kaina.

KODĖL LAPUOČIAI MEDŽIAI RUDENĮ NETENKA LAPŲ?

KODĖL LAPUOČIAI MEDŽIAI RUDENĮ NETENKA LAPŲ?

Nė vienas protingas žmogus neims džiovinti skalbinių, susukęs juos į kamuolį, tiesa? Kiekvienas puikiai žino, kad kuo didesnis paviršius, tuo greičiau išgaruoja vanduo.

Augalas dažnai kenčia dėl vandens stokos, todėl jo „vandens ūkis“ turi būti labai tiksliai apskaičiuotas. Šaknys gauna vandens ir mineralinių druskų iš dirvožemio — lapai nuolat garina vandenį. Per augalą be paliovos teka vandens srovė. O jeigu augalas negali gauti jo iš dirvožemio? Juk žiemą nėra vandens. Yra tiktai ledo ir sniego. Beje, kad šaknys nebegautų vandens, visai nereikia ypatingai didelio atšalimo. Jeigu puodą su žydinčia raktažole įstatysime į dubenį su ledais, gėlė pradės vysti šaknys gauna vandens labai lėtai, o lapai išgarina jį kaip paprastai. Nors žemė puode drėgna, raktažolė vysta. Augalo vandens balansas yra pažeistas. Dabar akimirkai įsivaizduokime, kad medžiai žiemai neprarado lapų. Lapai išgarina daugybę vandens, o dirvožemyje vandens nėra. Augalas nudžius ir žus. Taigi lapai mūsų klimato sąlygomis krenta, prisitaikydami prie gyvenimo sąlygų. Kodėl tada pušis ir eglė nenumeta savo spyglių? Juk jos gyvena toli šiaurėj. įsižiūrėkime į jų lapus — spyglius. Pavyzdžiui, spyglio paviršius, palyginus su buko lapu, yra labai mažas, dar daugiau — buko lapo odelė labai plona ir švelni, o pušies spyglis turi ne tik apvalkalą, bet ir papildomą apsaugą — vaško apnašą, kuris sulaiko vandens garavimą. Vanduo iš lapų išgaruoja per poras. Kuo daugiau porų, tuo greičiau jis garuoja. Pušies spygliuose porų mažai ir, be to, jos yra giliai, o tai irgi sulėtina garavimą. Ar tai reiškia, kad pušis ir eglė visai nemeta spyglių? Lapai krinta ir šiems medžiams. Tačiau šis procesas vyksta ne vienu metu. Pavyzdžiui, mūsų pušis keičia savo spyglius kas treji metai, bet nauji spygliai išauga kasmet, ir mes niekada nematome pušies be spyglių. Prieš krintant lapams, didesnioji augalui vertingų medžiagų dalis iš lapų pereina į šaknis ir kamieną. Paskiau lapakotis plonučiu žievės sluoksneliu pakimba ant šakelės ir rudens pradžioje jau vos laikosi. Dabar nuo silpno vėjo arba net paties sušlapusio nuo rasos ar lietaus lapo svorio jis nutrūksta ir nukrenta ant žemės. Lapų pakeitimas medžiui yra labai svarbus dalykas. Medžiui vertingos medžiagos neprarandamos drauge su krintančiais lapais, o štai medžiagos, susikaupusios lapuose, „nukrenta“ drauge su jais. Iš nukritusių lapų susidaręs miške sluoksnis praturtina dirvožemį puvenomis ir Mineralinėmis druskomis, apsaugo dirvožemį ir šaknis nuo įšalimo.

AR ŽEME ATVES LIGI PAT CENTRO IR AR SUIRS TADA?

AR ŽEME ATVES LIGI PAT CENTRO IR AR SUIRS TADA?

Kiekvienas dangaus kūnas, vadinasi, ir mūsų planeta, sukasi Visatos erdvėje, kur temperatūra siekia beveik Taigi Žemė palengva nustoja vidinės šilumos, kuri pamažu išspinduliuoja šaltą tarpplanetinę tuštumą: Kadaise buvo manoma, kad ji, vėsta labai greitai ir kad pradinis Žemės vidinės šilumos šaltinis buvo fiziškai bei cheminiai procesai, kurie vyko tiktai Žemės atsiradimo metu. Dabar spėjama, kad iš Žemės gelmių kylančios šilumos šaltinis yra energija, išsiskirianti, irstant radioaktyviems elementams granitiniame Žemės apvalkale, be to, iš dalies slėgis, kuris Žemės viduje siekia 3 milijonus atmosferų.

Tačiau kas gi atsitiktų, jeigu Žemės gelmės visiškai atvėstų?

Žemės paviršiuje, kur vidutinė metų oro temperatūra +14,3°, pagrindinis šilumos šaltinis yra Saulės šviesa. Ir, nors Žemė gauna nepaprastai mažą visos Saulės energijos dalį, ji visiškai patenkina mūsų poreiklus. Šilumos kiekis, kurį Žemė gauna iš Saulės, yra 5000 kartų didesnis už šilumos kiekį, pakylantį iki Žemės paviršiaus iš karštų jos gelmių.

Ar suirs Žemė, jeigu atvės? Niekas to nerodo. Atšalimas sukelia sukietėjimą, molekulių sutankėjimu vadinasi, kažką priešingą irimui.

KOKS MŪSŲ ŽEMES AMŽIUS?

KOKS MŪSŲ ŽEMES AMŽIUS?

Žydų religijoje laikas pradedamas skaičiuoti nuo 3761 metų prieš mūsų erą. Krikščionių teologai „nustatė“, kad Žemė buvusi sutverta 4004 metų prieš mūsų erą spalio 23 dieną. Senovėje chaldėjų dvasininkai tikėjo, kad dievai Žemę sutvėrę prieš 2 milijonus metų. Užtat indų šventosiose knygose Vedose (sanskritų kalba „veda“ — žinojimas) skaitome, kad Visata neturi nei pradžios, nei pabaigos, vadinasi, ji egzistuoja amžinai, bet tam tikru laiku žūsta, po to vėl atgimsta. Tai vyksta kas tūkstantis vadinamųjų „didžiųjų periodų“ (eonų), arba, kaip mes skaičiuojame laiką, kas 4 milijardai 320 milijonų metų.

Žinoma, visi šie duomenys apie Žemės amžių neturi jokios mokslinės vertės, nes jie remiasi fantastiniais, nieku nepagrįstais padavimais.

Moksliškai nustatyti Žemės amžių buvo nelengvas uždavinys, ir praėjo daug šimtmečių, kol pasidarė galima tai padaryti. Pirmiausia, tyrinėdami įvairius Žemės sluoksnius, žmonės išmoko nustatyti, kurie jų senesni, o kurie jaunesni, arba koks jų santykinis amžius. Nustatyti absoliutinį amžių, išreikštą metais, buvo žymiai sunkiau. Pradžioje buvo naudojami tik vertinimo metodai, kuriais būdavo nustatomas jūrų ir žemynų nuosėdų atsiradimo laikas. Šiais metodais daromi apskaičiavimai parodė, kad nuosėdų sluoksnių amžius siekia šimtus milijonų metų. Tačiau vertinimo metodai duodavo ne visai tikslius rezultatus, o juos tegalima buvo taikyti tik uolienoms ir vandenynams. Tiksliai nustatyti absoliutinį uolienų amžių tada buvo neįmanoma. Tai pavyko padaryti tik atradus radioaktyviuosius elementus (1897); šį atradimą padarė Marija Sklodovska-Kiuri ir jos vyras Pjeras Kiuri.

Radioaktyviųjų elementų atomai nepatvarūs, jie irsta, virsdami kitais, lengvesniais elementais. Vykstant sudėtingam irimo procesui, pavyzdžiui, iš vieno gramo urano atsiranda 0,865 gramo švino ir 0,135 gramo helio. Uranas irsta labai lėtai, bet pastoviu greičiu; pavyzdžiui, per metus iš vienos tonos urano susidaro 1/7600 gramo švino (ir atitinkamai mažesnis helio kiekis). Tai reiškia, kad per 4,5 milijardo metų pusė urano atomų suirs ir virs švino ir helio atomais. Vadinasi, jeigu kurioje nors uolienoje, turinčioje urano (pavyzdžiui, tona granito turi apie 4 gramus urano), mes tiksliai apskaičiuosime urano kilmės švino (jis kiek skiriasi nuo įprastinio švino) kieki ir santyki su uolienoje esančio urano kiekiu, tai galėsime gana tiksliai nustatyti šios uolienos amžių, vadinasi, ir Žemės sluoksnio, iš kurio ji atsirado, amžių.

Tokiu metodu nustatytas Žemės plutos amžius sudaro apie 3,5 milijardo metų; visos Žemės amžius, apskaičiuotas vertinimo metodu, — apie 5 milijardai metų.