Vairuotojo meistriškumo psichologinis pagrindas

Automobilio vairavimo profesinis meistriškumas — tai toks vairuotojo pasirengimas, kai jis gali lengvai ir neklysdamas vairuoti automobilį, o esant reikalui maksimaliai panaudoti jo technines galimybes. Sugebėjimas teisingai ir greitai įvertinti kelio sąlygas bei numatyti galimus jų pasikeitimus ir teisingai spręsti taip pat rodo vairuotojo meistriškumą..

Automobilio vairavimo meistriškumas yra susijęs su vairuotojo asmenybe, jo įgytomis specialiomis žiniomis, mokėjimu bei įgūdžiais.

Žinios – tai automobiliui vairuoti būtinų vairuotojo įsisavintų žinių visuma.

Mokėjimas – tai žmogaus sugebėjimas praktinėje veikloje tikslingai naudotis specialiomis žiniomis ir įgūdžiais. Pavyzdžiui, kai vairuotojas savarankiškai vairuoja automobilį, jis jau yra pasiekęs tam tikrą mokėjimo lygi, t. y. įgijęs atitinkamų žinių ir įgūdžių.

Įgūdžiu vadinamas veiksmas, kuriam pratybomis buvo suteiktas tam tikras tobulumas. Geras įgūdis tai teisingi, greiti ir ekonomiški veiksmai. Fiziologinis įgūdžių pagrindas yra galvos smegenyse susidariusi sąlyginių refleksų sistema, kuri atsiranda daug kartų ir tam tikra tvarka kartojant veiksmus.

Geriausiai ištirtas judesio įgūdžio formavimo procesas. Šiame procese galima skirti tris etapus.

Pirmasis etapas tai atskirų judėjimo elementų tyrimas ir atskirą dalinių veiksmą sujungimas į visumą. Šiam etapui būdingi nereikalingi, betiksliai judesiai. Pavyzdžiui, pradinėje mokymo stadijoje besimokantis vairuoti automobilį asmuo būna pernelyg įsitempęs, stipriai spaudžia vairą, dažnai atlieka trumpus sukimo judesius, staigiai ir netiksliai perjungia valdymo svirtis. Visus judesius kontroliuoja akimis.

Antrajame etape kartojant pratimus, nereikalingi ir betiksliai judesiai išnyksta, palengva formuojamas dinaminis stereotipas. Šiame etape mokinio judesiai darosi vis tikslesni. Nereikalingi judesiai beveik išnyksta. Pamažu silpnėja regimoji veiksmų kontrolė ir stiprėja judamoji.

Automobilių supirkimas Klaipėdoje

Trečiajame etape dinaminis stereotipas jau suformuotas. Daugumas veiksmų atliekami automatiškai t. y, nedalyvaujant sąmonei, kuri atlieka tik kontrolės funkcija. į šią įgūdžio formavimo stadiją įtraukiami sudėtingi elementai, kad įgūdis turėtų daug variantų, t. y. kad jis būtų naudojamas įvairiais būdais, įvairiomis praktinės veiklos sąlygomis. Mokinys tobulinasi važiuoti sudėtingu keliu, intensyvaus transporto priemonių eismo sąlygomis, naktį.

Įgūdžiai formuojasi pratybų metu, t. y. kartojant veiksmus, tobulinant jų atlikimo būdus. Tačiau toli gražu ne kiekvieną veiksmo kartojimą galima laikyti pratimu. Kad kartojami veiksmai taptų pratimu, reikia išsiaiškinti siekiamo įgūdžio tikslą ir reikšmę, žinoti kiekvieno atskiro pratimo rezultatą ir pasitikėti savo jėgomis bei galimybėmis.

Žinių bagažui praplėsti apie automobilius tarybų sąjūngoje.

ROTORINIO VARIKLIO IŠRADĖJAS INŽINIERIUS FELIKSAS VANKELIS

Kodėl apie Vankelio variklį tiek daug kalbama ir rašoma? Pati šio variklio idėja pergyveno ne vieną pakilimo ir atoslūgio laikotarpį, turi daug šalininkų ir priešininkų. Koks tolimesnis Vankelio variklio likimas?

Rotorinio variklio išradėjas inžinierius Feliksas Vankelis gimė 1902 m. Vokietijoje. Dar jaunystėje pasireiškė dideli jo gabumai mechanikai. Vankelis apskaičiavo, kad naujojo variklio darbo ciklas turi būti analogiškas stūmokliniam — tokie pat įsiurbimo, suspaudimo, darbo ir išmetimo taktai. Tai būtini termodinamikos reikalavimai. Tačiau naujajame variklyje neturi būti nuolat greitėjančiai ir lėtėjančiai judančių detalių — švaistiklių, stūmoklių, vožtuvų ir kt., kurios labai apkraunamos.

Vankelis sugalvoja, kad variklio darbas turėtų būti pagristas ne slenkamuoju (kaip klasikiniame stūmokliniame variklyje), o sukamuoju — rotaciniu judesiu. Čia specialios formos rotorius, panašus trikampį suapvalintais kraštais, ekscentriškai sukasi cikloidinės formos korpuse. Dar prieš antrąjį pasaulinį karą buvo pagamintas naujojo variklio prototipas.

Po karo Vankelis pradėjo dirbti VFR automobilių firmoje NSU, kuri su didžiulė automobilių gamykla sutiko padėti išradėjui, ryžosi gaminti naują variklį komerciniais tikslais. 1957 metais naujos konstrukcijos variklis buvo pradėtas eksploatuoti. Iškilo ir techniniai šio variklio trūkumai: rotorių buvo sunku sandarinti korpuse, neišspręsta variklio aušinimo problema. Tada Vankelis pakeičia rotorinio variklio konstrukciją. Dabar variklis turi du rotorius. Variklis tapo labai mažas, lengvas ir galingas. Jis patvaresnis, geras jo aušinimas.

1964 m. pirmasis automobilis su Vankelio varikliu išriedėjo pro NSU firmos vartus, o po trejų metų pasirodė labai kompaktiškas automobilis NSU Ro-80. Šie automobiliai turi 115 AG galingumo rotorinį Vankelio variklį, kuris suka priekinius ratus ir išvysto iki 180 km per val. greitį.

Be NSU Vankelio variklius taip pat gamina firma „Fichtel und Zaks“, japonų firma „Toyo Koyo“. Juos konstruoja ir bando dar daugelis pasaulio firmų ir automobilių gamyklų, net konservatyvi anglų „Rolls-Rolls“ firma sukūrė dyzelinį Vankelio variklio variantą.

Japonijoje pagamintas automobilis su dvi rotoriniu Vankelio varikliu „Mazda Rx-2″ išbandžius pasirodė lygiavertis geriausiems automobiliams su klasikiniais stūmokliniais varikliais. Variklis nesunkiai užvedamas bet kokiomis oro sąlygomis vasarą ir žiemą, o pats automobilis jautrus, patvarus ir patikimas. Superkamų automobilių „Mazda Rx-2″ variklio kiekvienos kameros tūris 574 cm3, galingumas 90 AG, kai daroma 7000 sūkių per min. Šio automobilio svoris 950 kg, o didžiausias greitis 190 km/h. Dabar gaminamas automobilis „Mazda Rx-3″ su 105 AG dvi rotoriniu Vankelio varikliu.

Šio variklio privalumas tas, kad lengva. keista jo dydį: užtenka padidinti ar sumažinti kameras. Todėl jį nesunku pritaikyti bet kuriam naujai pradėtam gaminti automobiliui. Vankelio variklis nesukelia nepageidautino vibracijų, nes turi mažai slankiojančių detalių. Šio variklio išmetamos dujos mažiau teršia aplinką.

Kolegos rašo apie: PIRMIEJI VISUREIGIAI IR JŲ ATSIRADIMO ISTORIJA

Tie patys kolegos teikia paslaugas: senų naudotų automobilių supirkimas vilniuje.