Topometrija – nedidelių plotų, laikomų plokštuma, matavimai.

Žemąja geodeziją, arba topometrija, kartais vadinami nedidelių plotų, laikomų plokštuma, matavimai.

Dabartiniame geodezijos raidos etape griežtai atskirti vieną jos šaką nuo kitos negalima.

Geodezinių koordinačių, jų ryšių nustatymo ir Žemės formos problemos sprendžiamos naudojantis astronominiais, geodeziniais ir gravimetriniais (sunkio jėgos) matavimų duomenimis. Todėl reikia žinoti sunkio jėgą ne tik sausumoje, bet ir Pasaulinio vandenyno akvatorijose. Viso Žemės rutulio gravimetriniai tyrimai susiję su dideliais sunkumais. Todėl antžeminiais matavimais galima nustatyti geodezinių koordinačių sąlygines (referencines) sistemas, o bendrą geodezinių koordinačių sistemos nustatymo uždavinių tenka spręsti apytiksliai.

Kosminėje epochoje, kurios pradžia laikoma 1957 m. spalio 4 d., kai buvo paleistas pirmasis dirbtinis Žemės palydovas, buvo galima pradėti geodezinius darbus visoje planetoje. Geodezija iš kontinentinės vis labiau darosi planetinė. Stebint Zembs palydovus kontinentuose ir vandenynų salose, galima per trumpą laiką sudaryti globalinį geodezinį tinklą žvaigždžių koordinačių sistemoje ir nustatyti ryšius tarp atskirų izoliuotų geodezinių koordinačių sistemų.

Sprendžiant geodezinius uždavinius, galima parinkti geriausiai tinkančias dirbtinių Žemės palydovų orbitas. Pagrindinė jėga, nuo kurios priklauso dirbtinių palydovų judėjimas, yra Žemės trauka, nes Mėnulio įtaka ne didesnė kaip žemės traukos, jėgos, Saulės gravitacinis efektas apytiksliai du kartus mažesnis negu Mėnulio. Tokių palydovų perturbacija dėl Mėnulio ir Saulės poveikio skaičiuojama gana tiksliai.

Pagal dirbtinių Žemės palydovų stebėjimus galima nustatyti pagrindinius Žemės gravitacinio lauko parametrus, iš kurių gaunama informacija apie Žemės formą ir masių pasiskirstymą jos viduje.

Raketinė technika, reikalaujanti tikslių duomenų apie Žemės parametrus ir jos gravitacini lauką, kartu yra ir pati geriausia priemonė šiems duomenims patikslinti. Pavyzdžiui, stebint antrąjį dirbtinį Žemės palydovą 1957 m., buvo galima nustatyti Žemės suplokštėjimo dydį taip pat tiksliai kaip ir naudojantis astronominių, geodezinių ir gravimetrinių matavimų duomenimis, sukauptais daugiau kaip per 100 metų.

Šiuo metu pagal dirbtinių Žemės palydovų stebėjimų rezultatus Žemės suplokštėjimo dydis nustatytas labai tiksliai. Apdorojus daugelio dirbtinių Zembs palydovų stebėjimų rezultatus, gauti patikimi duomenys, kuriais apibūdinama ekvatoriaus eliptiškumas ir kriaušės pavidalo Žemė. Šių parametrų skaičiavimas klasikiniais metodais pagal gausius antžeminių matavimų duomenis nebuvo tikslus.

Sparčiai tobulinamos dirbtinio Žemės palydovo aukščio virš jūros lygio matavimo priemonės. Laukiama, kad artimiausiu metu aukštį bus galima nustatyti su 0,3 m paklaida ir net tiksliau. Žinant dirbtinio Žemės palydovo orbitą, pagal išmatuotus aukščius galima gauti geoido profilius arba, žinant geoido formą, patikslinti palydovo orbitą.